8 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998

" Aušta. Man taip ir nepavyko užmigti. Gurgiantis pilvas, šaltis ir naktinis gatvių gyvenimas nėra tos sąlygos, prie kurių lengva užmigti. Daug mąsčiau. Sunku plėšytis tarp realybės ir minčių, tačiau su kuo pasikalbėti aš neturėjau. 

- Pačiupau! - išgirdau iš už nugaros ir pajutau kažkieno rankas aplink savo liemenį. Balsas buvo labai pažįstamas. - Nusprendžiau tau padėti. Pražūsi viena.
Atsisukau. Tai buvo tas pats vyras, kuris dabar gyvena mano namuose. Kai jis mane išvarė ir prieš nosį užtrenkė duris. aš buvau ant jo supykusi ir mintyse prakeikiau. Dabar atsiėmiau žodžius ir paklausiau: 
- Galiu sužinoti tavo, tai yra jūsų, vardą? 
- Dimitrijus. Arba tiesiog Dima. Ir vadink mane "tu". Dar nesu toks senas, kad kreiptumeisi kaip į didenybę. - čia jis garsiai nusijuokė, bet kai pamatė, jog aš nė nešyptelėjau, liovėsi ir pats. 
- Man šalta. - prabilau, nors ir taip stovėjau kalendama dantimis. 
- Šok man ant nugaros ir tvirtai įsikibk. Nunešiu tave iki mašinos. Ji čia pat. 
Stebėjausi jo gerumu. Kas pasikeitė per vieną naktį? Ir kaip jis galėjo mane čia rasti? Įtariau, kad sekė. Ne veltui jaučiau dvigubą įtampą. 

Kai jau buvome mašinoje, aš jo paklausiau: 
- Kaip tu mane radai? nemanau, kad tai tik atsitiktinumas. 
- O tu tikrai kieta. Ne, nesiteisinsiu. Aš tave sekiau visą tą laiką. Tik kai išlipai iš autobuso pamečiau tave iš akių ir... - atsikosėjo taip dirbtinai, lyg norėjęs išlošti laiko ir sugalvoti ką pasakyti. - ... pernakvojau pas draugą. Ryte leidausi šukuoti gatves ir radau tave ten. 
- Kodėl nusprendei man padėti? 
Jis pasijuto nepatogiai, nes mačiau, kaip lakstė žvilgsnis. Dmitrijus neskubėjo atsakyti į mano klausimą, o gal iš vis neplanavo to daryti. 
- Kodėl nusprendei man padėti? - pakartojau ir nė negalvojau praleisti šito pro akis. 
- Tave sekdamas tikėjausi, kad tu eisi pas savo motiną ir ten nuvesi mane. Ji neatsiliepia į mano skambučius, nežinau kur ji gyvena, o man žūtbūt reikia su ja pasikalbėti. 
- Kodėl tu manai, jog aš žinau kur ji? Ir be to, pats sakei, kad ji atsisakė manęs kaip dukros. Nė nenorėčiau jos matyti akyse. 
Akimirką jis patylėjo ir vėl prabilo: 
- Aš dar nesugalvojau, ką su tavimi daryti. Gal turi minčių? 
Minčių, žinoma, aš turėjau, tik gėdijausi jas sakyti, kadangi net galvoje tos mintys skambėjo absurdiškai. Pakračiau galvą. 
- Ką gi, reikės pasukti savo mažą galvelę. Dabar važiuojame į parduotuvę. Tu tikriausiai alkana. 

Visą laiką, kol važiavome, mašinoje sėdėjau panarinusi galvą, kad niekas manęs nepažintų. 

Dimitrijus nuėjo į parduotuvę. Aš likau mašinoje ir nedrąsiai, akies krašteliu stebėjau gatvę. Pamačiau ryškiai raudoną skėtį, po kuriuo slėpėsi maža mergaitė, raudonais batukais. Pradėjau šaukti: 
- Ana! Ana! Ana! 
Lipau iš mašinos ir leidausi bėgti paskui mergaitę. 
- Ana, palauk! - rėkiau ir staiga pasijutau tempiama atgal. 
- Visai pakvaišai? - tarė Dimitrijus,- tave lengvai galėjo pažinti ir pranešti, kur esi. Tada jau net aš nebegalėsiu tau padėti. 
Man pasidarė labai gėda, todėl greitai grįžau į mašiną. Netrukus į ją sugrįžo ir Dimitrijus. Įbruko man į rankas sumuštinį ir liepė valgyti. 

Kažkur važiavome. Bijojau klausti kur ir išsklaidyti tylą. Pati nežinojau, kodėl taip aklai pasitikiu tuo vyru. Atrodė, kad be tikslo riedėjome jau geras dvi valandas ir tam nesimatė galo. Sankryžos, gatvės ir namai atrodė nesikeičia. Vis dar mąsčiau apie tą mergaitę gatvėje. Ji tarsi šmėžavo mano akyse ir tuo pačiu vėl išnykdavo. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau tikėjau, kad man tiesiog vaidenosi. Buvau labai pervargusi, tad nenuostabu, kad galėjau regėti vaizdus, kurių iš tiesų nėra. 

Akimirkai man pasidarė šalta, o jau kitą minutę mano kūną degino karštis. Nesijaučiau gerai ir giliai kvėpavau. Mano šniokštimą išgirdo vairuotojas, tad metė žvilgsnį į mane ir pasiteiravo: 
- Tau viskas gerai? 
- Normaliai, gyvensiu. - išlemenau ir mane supykino, - Gali atidaryti langą? Man trūksta oro. 
Dimitrijus pravėre automobilio langą ir užsirūkė. Pradėjome lėkti tikrai greit, tad užsisegiau saugos diržą ir pakėlusi nosį ieškojau gryno oro. Mes jau buvome užmiestyje. Iš abiejų kelio pusių mus supo miškas. Vyras dar labiau spaudė greičio pedalą ir jo akys ėmė žaižaruoti. 
- Pristabdyk, aš bijau! - pradėjau šaukti. Nors ir nebijojau, greitis man nebuvo palankus dėl to, kad jis mane tiesiog vimdė. Nenorėjau atpilti sumuštinio automobilio salone. 
Jis manęs nesiklausė. Iš priekio artėjo mašina. 
- Žiūrėk kaip moku. - tarstelėjo vairuotojas ir persirikiavo į priešingą kelio juostą. 
- Ką tu darai?! - man buvo nejuokinga. Artėjome tiesiai š mašiną. - Liaukis! - cypiau. 
Didžiuliu greičiu lėkėme į mašiną. Kai nuo jos mus skyrė tik keli metrai, Dimitrijus staiga susuko vairą į kitą pusę ir vėl važiavome savo juosta. Pasigirdo padangų cypimas ir didžiulis triukšmas. Mašina trenkėsi į griovyje augančius medžius. Transporto priemonė užsidegė. Mes sustojome ir Dima išlipo. Nupėdinau jam iš paskos. 

Automobilio vairuotojas buvo šlykščiai prispaustas mašinoje, o jo viena iš galūnių jau nebepriklausė jam. Dūžtantys stiklai įstrigo jo veide, iš akių tekėjo kraujas. Nė nebuvo abejonės, kad vargšas vyras miręs... 
- Tu ką tik nužudei žmogų... - sušnabždėjau. 
- Niekas apie tai nesužinos. Važiuojam. - ramiu balsu ir tokia pat ramia veido išraiška kalbėjo jis. 
- Bet tu jam atėmei gyvybę... Jis niekuo dėtas... - kalbėjau ir traukiausi tolyn nuo jo. 
- Tu vienintelė liudininkė. Man niekas negrės, jei laikysi savo liežuviuką už dantų. - šnekėjo Dimitrijus ir artinosi prie manęs. - Juk žinai, kad ne šiaip čia tave atsivežiau, o ši nelaimė buvo neplanuota. Tai tik atsitiktinumas. 
Aš įtariau kažką negero. Paspartinau žingsnius ir dairiausi kitų mašinų. Jis čiupo mane už rankos ir tempė į mašiną... "