10 dalis (2 sezonas)

Visoje virtuvėje augo labai keistas augalas. Apsiraizgęs visus senus baldus, tai įlendantis, tai išlendantis iš sienų vijoklis, kuris keliose vietose savo stiebo išskleidęs ryškiai mėlynus žiedus. Nuo jų sklido toks aitrus ir ryškus kvapas, kad net svaigo galva. 

Šiek tiek apsitvarkiau, įsirengiau vietą miegui sau ir šuneliui. Tačiau Beuodegis neatrodė nusiteikęs miegoti vienas, iš karto įsitaisė mano vietoje ir gailiomis akimis žiūrėdamas tarsi prašė, kad neišvyčiau. Nevijau jo, nes turėjau svarbesnių reikalų. Knisausi po spinteles ir ieškojau ko nors valgomo. Namai neatrodo išplėšti, kadangi baldai palikti savose vietose, tik tiek, kad baltomis paklodėmis uždengti ir palikti. Mūsų abiejų nelaimei, neradau nieko, kas tiktų man ar Beuodegiui. Srabu bėgiojo po naują vietą, viską uostinėjo, rankiojo visokias šiukšleles ir pasisotino. O mes su šuniu taip ir likom tuščiais pilvais. 

Pasidarė labai silpna, todėl priguliau savo paruoštame guolyje. Vėl sapnavau ponią X, savo motiną. Ji glaudė mane prie savęs, liepė sugrįžti, na, žodžiu, beveik kartojosi tai, kas įvyko už kalno, tik šį kartą mama buvo dar labiau susenusi, jos akys visiškai paskendusios liūdesyje. Pabundu ir nusipurtai. Anksčiau nsapnuodavau tokių dalykų. Visiškai nieko nesapnuodavau. Atsisėdau, atsiremiau į sieną ir galvojau, ką daryti toliau. Nežinau kur eiti, likti čia nėra gera mintis. Nors kvepia nuostabiai, yra šilta ir nelyja mums ant galvų, ateities čia nėra. 

Atsistojau ir pažvelgiau pro langą. Pro jį buvo matyti miestas, visas paskendęs rūke, ramus, apsiblausęs, nes oras ne iš gerųjų. Rodėsi, kad galu matyti savo namų stogą. Tačiau akimirką pažiūrėjus, visi namai atrodė, kaip manieji. Užsimerkiau ir vėl greit atsimerkiau. Iliuzija jau buvo dingusi. Grįžau atgal į savo guolį.

Staiga išgirdau šūksnius, žingsnius, kažką panašaus į policijos sirenas ir komandas.

- Šakės... - sušnabždėjau ir dairiausi, kur pasislėpti. 

Visiškai pamiršau ir Beuodegį, ir Srabu. Dairiausi pro langus ir ieškojau, pro kurią pusę artinasi manęs ieškantys žmonės. 

- Kaip jie mane čia surado? - klausiau savęs ir, pamačiusi, kad jie artėja prie užrakintųjų durų, nešiau kudašių pro tas kitas, užremtas baldu. 

Bėgau kaip akis  išdegusi. Visai taip, kaip bėgau iš grotų per mišką. Tik šį kartą leidausi pliku lauku, buvau gerai pastebima, pažeidžiama, nebuvo kur slėptis. Staiga mano žvilgsnį pagavo aukšta žolė mano dešinėje. Mečiausi į tą pusę tikėdamasi, kad mane žolėse pastebėti bus daug sunkiau. Palikau Beuodegį ten, kad laimėčiau daugiau laiko. Kokia aš savanaudė, kas jam dabar bus? O Srabu? Ar gi man buvo sunku į kišenę įsidėti peliuką? Galvojau, tačiau mano mintis greitai nutraukė šūvio garsas. Susitingau  ir stovėjau lyg iš akmens iškalta. "Adriana, judėk, ko tu stovi" - raginau save, nes nesupratau, kodėl sustingau. Iki aukštų žolių ne tiek daug jau buvo likę. 

- Stok! - šaukė vyriškas balsas, kuris, man rodėsi, buvo visiškai arti. 

Atsigręžiau per petį ir pamačiau du tris uniformuotus vyrus. Nežinau kas man pasidarė, mano akys ėmė džiūti, skruostai įdubo. 

- Negalite pagauti mažos mergaitės... - sušukau jiems ir vėl pasileidau bėgti. 

9 dalis (2 sezonas)

... tai buvo mano mama. Taip, taip, ponia X! Kad įsitikinčiau, jog čia tikrai ji, po truputį atmerkiau akis ir pažvelgiau į veidą. Taip, tai ji. Tačiau kitokia. Plaukai buvo tvarkingai surišti, o ne palaidi, kaip įprastai. Jos veido nebepuošė išdykęs žvilgsnis, dabar jos akys buvo liūdnos, pilnos skausmo ir nevilties. Visas veidas buvo nusėtas vargo raukšlelėmis, ji buvo sulysusi, išbalusi, paakiai pageltę. Visai kaip ne mano mama. Atpažinau ją tik iš balso ir grandinėlės ant kaklo, kurią anksčiau buvau padovanojusi. 

- Ką tu čia veiki?! - ėmiau šaukt ir trauktis tolyn nuo jos. 

- Vaikeli, nebėk, aš tau nieko blogo nedarysiu. - aiškinosi ji, tačiau į mano klausimą neatsakė. 

- Ko tau reikia? - piktai iškošiau ir po truputį tolau. 

- Grįžk namo, dukrele. - ramiai pasakė ji ir išskėtė rankas. 

- Na...mo? - išlemenau. 

- Taip, aš ir tėtis tavęs labai laukiame. Sugrįžk. - aiškino mama. Jos balsas buvo labai gražus, švelnus, pilnas nuoširdumo.

- Tė...tis? - klausiau, nes negalėjau patikėti tuo, ką ji kalba. 

- Taip, jis labai dėl tavęs nerimauja. - aiškino ji ir ėjo artyn manęs. Tačiau kuo labiau artinosi, tuo prasčiau aš ją mačiau. Ji priėjo ir mane pabučiavo. Aš atsimerkiau, o virš manęs buvo Beuodegis. Jis laižė mano veidą ir ragino keltis. Išsigando vargšelis, kad ir aš būsiu mirusi. 

Mamą aš sapnavau. Ir gerai, nes niekaip nesuprasčiau, kaip elgtis. Ji buvo tokia... kitokia. Tuomet prisiminiau jos žodžius apie tėtį, o jos išvaizda man taip pat pasirodė keista. Ką tai galėjo reikšti? Nejaugi mano motina taip pat... mirė? Nes ji kvietė sugrįžti į namus, pas ją, pas tėtį... O tėčio namuose nebėra... Mane purtė šalis. Atsikėliau nuo žemės ir nutariau trumpam pamiršti sapną. 

Priėjau prie berželio ir atsirėmiau į jį. Dar kartą atsisveikinau su mirusiu bičiuliu ir pažvelgiau į tolį. Nebuvo nieko matyti, plynas laukas, o toliau - miškas. 

- Jei nesurasim, kur prisiglausti - visi žūsim. - pasakiau Srabu ir Beuodegiui, kuomet pajutau, kad alkana ne tik aš, bet ir jie. 

Nusprendžiau sugrįžti į tą pačią apleistą sodybą ir grąžinti iš ten pasiskolintą kastuvą. Ji buvo visai netoli, tereikėjo šiek tiek pastangų perlipti kalną. Pasikviečiau Beuodegį ir pamažu lipome kalno viršun. Oras dar labiau apniuko, ėmė dar stipriau lyti. Paraginau draugą eiti greičiau, tačiau iš jo pasikeitusios eisenos supratau, kad jam tai daryti sunku, todėl vėl sulėtinau ir savąjį žingsnį. Tapeno taip geras dešimt minučių. Mus abu sulijo, buvome kiaurai permirkę. Tiek nuo jo, tiek nuo manęs bėgo purvas. Ėmiau kikentis. 

- Beuodegi, atrodai baisiai. - tariau jam ir rodydama pirštu juokiausi. 

Šuo pasižiūrėjo į mane nusigandusiu žvilgsniu. Matyt, niekad nėra matęs besijuokiančio žmogaus. Tačiau supratęs, kad juokas tai nieko baisaus, jis džiugiai pavizgino uodegos likutį ir smaugiau stryktelėjo. 

Priėjome sodybą, kastuvą padėjau ten, kur radau. Pamėginau įeiti į namą. Tyliai meldžiausi, kad durys būtų neužrakintos. Patraukiau už rankenos, tačiau durys neatsidarė. Iš vidaus sklido gan malonus kvapas. Nesakytum, kad namelis trenkė pelėsiu ar kokia kitokia smarve. Ne, viduje kvepėjo labai maloniai, tartum gėlėmis ar kažkuo panašiu. 

Apėjusi aplink pastatą radau dar vienas duris. Jos buvo daug gražesnės. Patraukiau už rankenos ir jos šiek tiek prasivėrė. Mažokai, tačiau pakako, kad pralįsčiau ir aš, ir Beuodegis. 

- Gerai, kad mes ne stori. - mestelėjau tokią frazę šuneliai ir susiėmiau už klubų. Pati nusijuokiau ir užstūmiau duris. 

Josios pilnai neatsidarė, nes iš vidaus pusės buvo užstatyta spintelė. Kiek labiau patyrinėjusi pamačiau, kad be spintelės pagalbos durys paprasčiau iškristų ir nesilaikytų. todėl jos nejudinau. Tyrinėjau namelio vidų ir ieškojau, kas čia taip skaniai galėjo kvepėti. Atėjusi link virtuvės supratau kas. 

8 dalis (2 sezonas)

Paėjome toli toli nuo miesto. Staiga pamačiau kalną, o kas už jo - nebuvo matyti, todėl nusprendžiau, kad tai bus puiki vieta man kol kas pasislėpti ir palaidoti šunelį. Pakeliui dar užsukau į kažkokią apleistą sodybėlę ir ten radau kastuvą. Man jo tikrai prireiks, todėl lengviau atsidusau, griebiau įrankį ir pasileidau eiti link kalno. 

Nusileidusi papėde žemyn pamačiau jauną berželį. Jis nebuvo aukštas, maždaug mano ūgio, šiek tiek aukštesnis. 

- Idealu. - pasakiau pasižiūrėjusi į pažastyje nešamą maišą. 

Padėjau jį ant žemės ir ėmiausi kasti. Kitas šuo, kurį ėmiau vadinti Beuodegiu (nes jis buvo praradęs pusę uodegos, gal kur įstrigo, gal gatvės žiurkės nugraužė...), atsigulė prie maišelio ir padėjo savo snukį ant jau seniai atšalusio draugo kūno. O aš ėmiausi kasti. Duobės nereikėjo didelės, nes iš šunelio nieko nebuvo likę. Darbavausi greit, man iš kišenės išlindo Srabu, tačiau pamatęs šunį greit vėl joje pasislepė. 

- Nebijok, Srabu, viskas gerai, jie mūsų draugai. - raminau peliuką, tačiau jis daugiau nebepasirodė. 

Kuomet duobė buvo baigta, klestelėjau ant žemės ir nusišluosčiau per kaktą bėgančius prakaito lašus. Beuodegis inkštė ir kratė savo pusę uodegos.

- Prašau, tik tu nepalik manęs... - kalbėjau ir prisislinkusi arčiau glosčiau jo kaulėtą kūną. 

Susigriebiau, kad jau laikas laidoti šunelį, nes jis ėmė po truputį skleisti nemalonų kvapą, prie jo lindo kelios nedrąsios pavasario musės ir vabalai. Kruopščiai pakėliau lavonėlį ir atsargiai paguldžiau duobėn. Pro maiše esančią skylę išlindo jo nosis, kuri buvo jau išdžiuvusi kaip razina ir jau niekada daugiau nebegalėsiantį įkvėpti oro. Iš jo liks tik kauliukai, kurie vėliau taip pat į dulkes pavirs. Susigraudinau, prisiminiau tėtį, Aną, visus... Ėmiau karštai verkti. Verkiau ne viena, garsiai ėmė staugti ir Beuodegis, kol galop iš dangaus ėmė kristi dideli lietaus lašai. Verkėme visi, tik ne duobelėje gulėjęs šunelis. Jo stipriai užmerktos akys nejudėjo ir niekada to nebedarys. Pro ašaras vos galėjau įmatyti, tačiau pasiėmusi kastuvą ėmiau greitai užkasinėti lavoną. Pyliau žemes ir galvojau apie tai, kaip noriu visus pamokyti, kad su manimi taip pasielgė. Buvau grubi ir pikta, tokia, kokios savęs dar nė pati nesu mačiusi. 

Baigusi kasti  griuvau ant šlapios žolės ir ėmiausi rauti plaukus, isteriškai šaukti, trypti kojomis. Nustūmiau ir mane bandžiusį paguosti Beuodegį, jis išsigando ir atsitraukė. Staiga išgirdau žingsnius. Sunkius, tačiau greitus ir nuoširdžius, blogo nelinkinčius. Kažkas mane apkabino. Stipriai, tvirtai ir ėmė glostyti galvą. Nieko nesakė, tik supavo savam glėbyje. Aš nežinojau, kas tai, tačiau taip pat stipriai apsikabinau ir ėmiau dar labiau verkti. Buvau užspaudusi akis ir nė nežvilgtelėjau, kas tai per žmogus. Man nerūpėjo, svarbiausia buvo, kad šalia yra žmogus, kuris, tikriausiai nenori man nieko blogo.

Ilgai taip verkiau kažkieno glėbyje, kol išgirdau:
- Šaaaa, Adriana, nebeverk, viskas gerai, aš čia, su tavimi.
Aš atpažinau šio žmogaus balsą! Tai buvo... 

7 dalis (2 sezonas)

Kol kas viską palikau taip, kaip yra. Manęs ieško, ir manau, netrukus ras, jei ilgiau pasiliksiu čia, pas Gertrūdą. Ji man atrodo keista, lyg kažką slepianti, sunerimusi, naktimis miegodama dreba. Nepasitikėjau ja. Juk ji Dimitrijaus žmona, o tas šlykštus vyriškis... 

Palaukiau, kol moteris užmigs. Šiltai apsirengiau ir tyliai keliavau kambariais durų link. Stabtelėjau prie Anos nuotraukos. Paglosčiau jos veidą ir sušnabždėjau: mes būtinai susitiksim. Tada vėl susikaupiau ir tyliai atrakinau duris. Srabu miegojo mano kišenėje. Išsėlinau lauk ir man prieš akis atsiėrė nuostabus vaizdas: miesto šviesos, danguje pasikoręs mėnulis ir kelios žvaigždės, kyšančios iš po storų juodų debesų. Oras buvo šaltas, užsisegiau striukę, užsimaukšlinau kepurę ir pasileidau eiti. Ėjau tiesiai į tą pusę, iš kurios atėjau. Nežinojau kur einu ir kokiu tikslu. Man buvo aišku tik viena: likti pas Gertrūdą nebegaliu. Tiesiog privalau savimi pasirūpinti pati. 

Gatvės buvo tuščios ir ramios, tačiau baugios. Netoli užkandinei priklausančių šiukšlių konteinerių sukinėjosi keli benamiai šunys. Vienas buvo visai sulysęs, o kitas - šiek tiek pilnesnis, tačiau sužeista koja. 

- Na, jūs bent jau dviese... - pasakiau jiems ir paglosčiau sužeistąjį. Jis gailiai suinkštė ir sukaupęs visas likusias jėgas pavizgino uodegą. 

Pasilikau su jais. Skersgatvis buvo tamsus, o jo gale daugybė dėžių, tad buvo puiki vieta nakvynei. Taip pat pagalvojo ir šunys. Aš patogiai įsitaisiau, o jie mane šildė iš abiejų pusių. Garsiai šnopavo, inkštė, bet pagaliau nurimo ir užmigo. Atrėmiau galvą į plytinę sieną ir užverčiau akis į viršų. Iš čia žvaigždės buvo geriau matyti, tad mėgavausi jų kompanija. Tiesa, neilgai, kadangi stori debesys dar labiau aptraukė dangų, taip lyg sakydami, kad bent trumpam sumerkčiau akis. Užmigau. 

Atsikėliau nuo žmonių balsų, raktų barškėjimo. Atėjo užkandinės savininkas ir plūdosi, kad prie durų - tikra netvarka. 

- Vėl tie prakeikti šunys! Dar kartą juos čia pamatysiu - nudobsiu! Niekšai! - rėkė jis rakindamas duris. - Tpfu! - tarpduryje nusispjovė ir visas sulindo į patalpą. 

Pajudėjau. Vienas šuo iškarto pajuto mano judesį ir pakėlęs galvą žiūrėjo į akis. Kitas, padėjęs galvą ant mano kojų, nekrutėjo.

- Na, šunyti... - raginau jį keltis ir stūmiau nuo savęs. Kitas šuo ėmė pastarąjį uostinėti ir gailiai inkšti. - Nejaugi..? - paklausiau savęs, įtardama, kad šuniukas pastipo. Deja,tai buvo tiesa. Šunelio žaizda jį pribaigė. Jis gulėjo stipriai sumerkęs akis, matyt, labai kankinosi prieš iškeliaudamas iš šito žiauraus pasaulio. Pilvas jau buvo nurimęs, nebesikilnojo, šunelis nebekvėpavo. Paglosčiau jį. 

- Viskas... gerai... - lemenau ir pravirkau. Jaučiau, kaip skausmas traukia man veidą. Rankomis užsidengiau veidą. Kitas šuo atsistojo, prisislinko prie mirusio draugužio ir atsigulė šalia. Padėjo galvą jam ant sprando ir gailiai inkšdamas gulėjo. 

- Turiu... eiti... Pasirūpink juo, gerai? - prieš atsistodama paglosčiau likusų našlaitį, netekusį draugo. Ir ėjau. Ėjau sparčiu žingsniu ir neatsisukdama. Tačiau paėjėjusi gerą kelio gabalą aš prisiminiau žmogaus žodžius "nudobsiu...niekšai!" ir nė pati nepajutau, kaip vėl atsiradau tame skersgatvyje. Bėgomis nuskubėjau prie šunelio ir ėmiau jį glostyti. Pastipusį šunį susukau į netoliese gulėjusį maišą. Šuns nebūta didelio, todėl galėjau panešti jį. Pasiėmiau vėlionį, pasikviečiau likusį šunelį ir kartu išėjome. 

6 dalis (2 sezonas)

- Papasakok man viską. - išlemenau ir tirtėjau iš noro sužinoti. Tačiau noras akimirksniu kažkur dingo ir ėmiau bijoti. Ėmiau bijoti sužinoti tiesą. O jeigu ji per daug skaudi ir ne veltui buvo tiek laiko man nežinoma? Laikiausi, savo mintyse dėliojau atsakymus į klausimus, tačiau Gertrūda davė man pakankamai laiko ir atsakyti neskubėjo. 

- Gal eikime miegoti, o rytoj pakalbėsime. - pasakė ji ir išsitraukusi iš stalčiaus nurijo baltą tabletę.

Sutikau. Lėtu žingsniu grįžau į savo fotelį, prieš tai atsisakiusi gulti šalia Gertrūdos. Nors lova buvo milžiniška ir nei ji, nei aš, nebūtumėme jautusios, jog miegam dviese, aš jaukiau jaučiausi tame dideliame kambaryje. Vos tik padėjau galvą, išsyk užmigau. 

Pabudau anksti. Į didelius namo langus nedrąsiai švietė kylanti kukli pavasario saulė. Priėjau prie rasoto stiklo ir priglaudžiau prie jo savo nosį. Stebėjau greitai skubančius debesis. Kovėjas juos nešė taip smarkiai, kad tik spėk sugaudyt. Perbraukiau pirštu per palangę. Pagalvėlė iš karto pasidengė storu ir juodu dulkių sluoksniu. Nusivaliau pirštą į skverną ir iš kišenės išsitraukiau peliuką. Keista, kai laukinis gyvūnas šitaip prie manęs prisirišęs. Galbūt todėl, kad aš jam gyvybę išgelbėjau ir apsaugojau nuo tos klykiančios didelės moters virtuvėje. O gal tai kita priežastis, nežinau. Srabu kilnojo ūsus ir žiūrėjo man į akis. jo akyse mačiau savo pačios atvaizdą. Tiesa, dabar jau kitokį. Trumpi plaukai jau nebedengė mano veido, todėl puikiai buvo matyti mano apgamas virš antakio. Tokį turėjo ir mano tėtis. Prisiminiau tėtį, todėl patyliukais nusėlinau iki Gertrūdos miegamojo. 

Gertrūdos ten nebuvo. Kambaryje tik tvarkingai paklota lova. Lyg niekas joje nebūtų miegojęs. Srabu ėmė krebždėti kišenėje, todėl pirštais švelniai susiradau jį ir kelissyk paglosčiau. Nuėjau į virtuvę. Gertrūda sėdėjo užu stalo, skaitė laikraštį ir gėrė kavą. Tokia rami, tvarkingai apsirengusi ir susišukavusi ji man kėlė nerimą. 

- Ar ruošiesi kažkur eiti? - pasiteiravau stovėdama tarpduryje. 

- O, Adriana, labas rytas. Kaip miegojai? Eikš, išviriau tau arbatos. - maloniai čiulbėjo moteris nepakėlusi akių nuo laikraščio. 

Priėjau arčiau, nes man buvo itin smalsu, ką įdomaus ji skaito, kad akys šokinėja nuo vienos eilutės prie kitos. Pasirodo, rytiniame miesto laikraštyje išspausdintas straipsnis apie pareigūno vizitą vakar vakare. 

- Kokie jie poetai! Kiek neteisybės! - dabar jau susinervinusi pusbalsiu piktinosi Gertrūda. - Jie rašo, kad aš mėginau išvaryti pareigūną! O nei pusės žodžio apie tai nepasakiau! 

Padėjau ranką jai ant peties. Nežinau kodėl. Galbūt norėjau atsiremti, o gal tai buvo mano paguodos gestas. Gertrūda irgi į tai sureagavo ir jos pyktis išgaravo, lyg nebuvęs. Ji meiliai nusišypsojo ir pračiulbėjo: 

- Tu nusikirpai? Tik dabar pastebėjau! - juokėsi ji, prisidengusi burną ranka.

Ji dailiai kikeno. Tokio malonaus ir draugiško juoko nesu girdėjusi. Aš linktelėjau galva ir taip pat šiek tiek šyptelėjau. Tačiau greit suspaudžiau lūpas ir atsitraukiau. 

- Ar dabar gali man papasakoti, kaip viskas buvo? Ar tai aš nužudžiau savo tėvą? - išpyškinau greit, kad nekiltų pagundų persigalvoti.

Gertrūda pastūmė šalin ir laikraštį, ir puoduką, prieš tai dar išgėrusi paskutinį gurkšnį kavos, lyg pašlapindama burną ilgam pokalbiui.

- Tai padarei ne tu. - atkirto trumpai. Tai man kėlė nuostabą, nes tikėjausi ilgesnio ir išsamesnio atsakymo. 

- O kas? O svarbiausias klausimas, kodėl aš nieko nepamenu? - tempiau ją už liežuvio, nes kitos išeities nemačiau. Pokalbiui besivystant, su kiekvienu žodžiu įgaudavau vis daugiau azarto. 

- Tavo tėvą nužudė Dimitrijus. Mano buvęs vyras. Sulig ta diena, kuomet jis grįžo iš kalėjimo, tavo mama pasimaišė jo kelyje ir pažadėjo puikias sąlygas gyventi. Geresnes, nei kad siūliau aš. Mano siūlymas buvo tik kasdienė buitis ir vaiko auginimas, o tavo motina jam siūlė visą eilę pramogų ir linksmybių be jokių įsipareigojimų. - Kalbėjo ji, o aš nemirksėdama klausiau. - Kristina tapo jo meiluže, Dimitrijus dažnai lankydavosi tuose namuose. Tą dieną, kuomet anksčiau grįžo tavo tėvas, Dimitrijus irgi buvo pas jus namuose. Įvyko kivirčas, tavo tėtis ir mano buvęs vyras susigrūmė, kol galiausiai Kristina įdavė savo meilužiui į rankas peilį.

Gertrūda nutilo ir pravirko. Nežinojau, kodėl ji verkia ir man tai mažu mažiausia rūpėjo. 

- Ir? - paklausiau. 

- Ir... ir... - tęsė ji pasikūkčiodama, - Ir viskas baigėsi tuo, kad tavo tėvas buvo mirtinai subadytas. Kadangi nei Kristina, nei Dimitrijus nenorėjo sėsti į kalėjimą, jie pasirinko tave kaip atpirkimo ožį. Tu - dar visai vaikas, todėl bausmės išvengti daug lengviau. Arba bent gauti švelnesnę. 

- O nepamenu nieko, nes...? 

- Nežinau. Neįsivaizduoju. Galbūt tau trenkė ir būtent tas atsiminimas dingo iš tavo pasąmonės. O galbūt tu nualpai ir iš išgąsčio viską pamiršai. - spėliojo Gertrūda. 

Aš suklupau. Sėdėjau ant žemės ir jaučiau, kaip man ant rankų tykšta karštos ašaros.