10 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998, teismo diena

" Patalpa, kurioje sėdėjau ir laukiau sprendimo, buvo visiškai kitokia nei ta, kurioje miegojau. Čia buvo šviesu, gražu. Lempos ryškiai apšvietė žmonių veidus, kurie nebuvo liūdni ar susirūpinę. Atvirkščiai. Visi buvo linksmi ir geros nuotaikos. Atėję kaip į koncertą ar šiaip pramoginį renginį. Nemačiau jokių pažįstamų veidų. 

Sulig laikrodžio rodykle ties dvylikta. pro duris įžengė ji. Ponia x. Ji vilkėjo juodus drabužius, o jai į parankę buvo įsikibęs už ją gerokai žemesnis vyras. Jiems iš paskos rimtu veidu žingsniavo teisininkas. Už plačių pečių teisininko slėpėsi Dimitrijus. Jis buvo isistebeilėjęs į mane. Ko jis čia atsivilko? Ar jam dar maža teismų? Tryniau delnus vieną į kitą ir nerimavau. O kur mano advokatas? O kur mano gynėjas? Visi jau susirinko, o teismas tuoj tuoj prasidės. Staiga atsivėrė durys ir pro jas įžengė du vyrai, bei moteris. Pirmasis ėjo aukštas vyras, nešinąs dailiu odiniu lagaminėliu, vilkėjo tamsų ir labai tvarkingą kostiumą. Jo milžiniškose akyse atsispindėjo šviesos. Jam iš paskos su didžiule popierių krūva rankose, tipeno maža moteriškė. Trumpi plaukai, ant nosies gulėjo dideli juodi akiniai. Moters pašonėje ėjo jaunas vyrukas. Visi jie priėjo ir susėdo prie manęs, į jiems skirtas vietas. Šurmulys baigėsi, teismo procesas prasidėjo. 

Pirmoji liudijo Ponia x. Ji aiškiai dėstė tą pačią nusikaltimo versiją, kuri buvo rašoma laikraščiuose. Savo kalbą ji šaltakraujiškai nukirto pareikšdama, jog mane laiko psichiškai nesveika ir nenuspėjama. Kad ji manęs bijanti ir dėl to išsižadėjusi. Klausydama jaučiau, kaip per skruostą riedėjo karšta ašara. Greit ją nubraukiau purvina rankove, kad tik ta beširdė nematytų, kaip kankinuosi ir nesimėgautų mano skausmu. Ji keršija. Aš žinau, kad ji keršija už tai, kad pasakiau tiesą tėvui. 

Išgirdau storą ir geležinį teisėjo balsą, tariantį mano vardą ir kviečiantį pasakoti savo versiją. Raumenys atsisakė judėti, nors smegenys verte vertė eiti. Šalia manęs sėdėjęs vyras paglostė man galvą ir, padėjęs atsistoti, pašnibždėjo į ausį: 
- Viskas gerai. Sakyk tiesą. - tai pasakęs jis parodė visą eilę savo baltų dantų. 
Pagaliau grįžusi į normalią būseną nuėjau liudyti. Viską išporinau ir nepamiršau paminėti to, jog nieko apie tokį atsitikimą nepamenu. Manęs klausinėjo įvairių klausimų, į kuriuos atsakydama vis labiau pasimesdavau. Galop viskas baigėsi ir man buvo leista grįžti į savo vietą. 

Viskas taip miglota. Visi tokie ramūs, o aš viena jaučiau kaustančią įtampą. Net oras atrodė per sunkus įkvėpti. Klausiau, kaip teisėjas vardija kodekso straipsnius ir timptelėdavau lūpą su kiekvienu skaičiumi metų nelaisvės. Šalia manęs sėdėjęs gynėjas nervingai metė lagaminą ant stalo ir atsistojęs prabilo: 
- Jūsų kilnybe, norėčiau kalbėti. 
- Tęskite, - leido teisėjas. 
- Už kaltinamąją yra sumokėtas užstatas. Į tai jūs neatsižvelgėte nei vienas. Gydytoja psichoterapiautė ir jos asistentas nori gydyti kaltinamąją. Tam prašome vienerių metų. Kadangi kaltinamoji negali prisiminti padariusi nusikaltimą ir, nėra surinkta, bei pateikta pakankamai įrodymų, jog nužudymą įvykdė būtent ji, mes turime teisę ištirti jos būklę. Paminint ir atsižvelgiant į tai, jog jos biologinė motina teigė abejojanti savo biologinės dukros psichiniu stabilumu. 

Man nušvito akys, o šalia sėdėjusi moteris padėjo savo ranką ant mano peties. Netrukus sugavau Dimitrijaus žvilgsnį. Jis taip pat buvo linksmas ir parodė nykštį į viršų. Nepamenu, kiek laiko dar mano gynėjas aiškinosi su teisėju, tačiau gydymas man buvo paskirtas. Laikotarpis buvo sumažintas iki pusės metų. Sprendimas priimtas. Po šešių mėnesių turėsiu vėl sėdėti šioje salėje ir vėl liudyti. 

Toji mintis, jog mane šešis mėnesius sups rūpestingi žmonės, guodė. Tačiau ar visas gydymas bus malonus... nežinojau. Po teismo mane iš karto pasodino į specialią mašiną ir vežė į ligoninę su perdėtu saugumu. Aš nesiruošiau sprukti. Tik ne dabar. Nors aš nesergu, vistiek noriu atsiminti tą vakarą namuose. Labai noriu. 

Mane aprengė švariais drabužiais, gražiai sušukavo ir davė šilto maisto. Po viso košmaro, kurį man teko patirti, jaučiausi kaip pasakoje... "

Autoriaus žodžiai: Viskas. Čia Adrianos dienoraščio eilutės baigėsi. Jos dienoraštį rado gydytoja. Jis buvo šiukšliadėžėje, lygiai po dviejų dienų, praleistų ligoninėje. Psichoterapeutė Adrianos gydytoja darė mergaitės ligos istoriją ir tyrė jos ligą. Rašė apie jos elgseną ir veiksmus, reakcijas į vaistus. Gydytojos užrašai buvo rasti kartu su jos lavonu. Po pusės metų, kai Adriana jau turėjo būti išgydyta, mergaitės gydytoja buvo žiauriai nužudyta. Jos sustingusiose rankose buvo rastas ir Adrianos dienoraštis. Gydytojos rankraščiai labai įdomūs, o pati pabaiga šokiravo net visko mačiusius gydytojus:

" LIGOS ISTORIJA                                                                                                1998 metai. Pacientė: Adriana Smit 

Volgranfgo ligoninė

Ką tik atvežta mergaitė buvo rami, patenkinta tuo, kad ji čia laikoma. Noriai kalbėjosi tiek su manimi, tiek su mano kolegomis; bendravo su kitais pacientais; noriai atsakinėjo į klausimus ir dalinosi patirtais įvykiais. Tačiau vieną rytą Adrianos neradome lovoje. (Kadangi ji buvo nusipelniusi personalo pasitikėjimą, jos palatos raktą palikdavome jai pačiai ir į tualetą ji galėdavo vaikščioti be palydos.) Adrianai kažkas nutiko. Pacientė gulėjo tualete ant grindų. Jos kūnas buvo sustingęs labai neįprasta poza: mergaitės rankos ir kojos buvo sukeltos virš galvos, akyse tik baltymai. Visi jos kaulai atrodė lūžę, o iš toli mergaitė priminė kubelį. Kaklas išmėtytas mėlynomis gyslomis. Net matėsi, kaip jomis tekėjo kraujas. Į pagalbą susikviečiau visą personalą. Bijojome prisiliesti, nes atrodė, kad jai tikrai skauda. Ji gailiai inkštė... "