Diena buvo tokia ilga. Sužinojusi, kad leisimės į Anos paieškas, aš labai apsidžiaugiau ir negalėjau ilgiau tverti. Tačiau nuovargis darė savo ir privalėjau šiek tiek numigti. Gertrūda jau seniai miegojo apsikabinusi nuo jos ašarų sušlapusią Anos nuotrauką. Aš taip pat atsisėdau į fotelį ir apsigaubiau stora sunkia antklode. Padėjau galvą ant atlošo ir užsnūdau.
Nelauktai pabudau nuo beldimo į langą. Pramerkiau akis ir atsisėdau. Įsiklausiau. Tyla, tik smarkus lietus barbeno į langą. Nieko daugiau. Pamaniau, jog susapnavau ir grįžau į pradinę padėtį. Garsas pasikartojo. Viltingas beldimas ėjo vis smarkyn ir garsyn. Pagriebiau ant stalo degančią žvakę ir nutapenau iki Gertrūdos kambario. Ji saldžiai miegojo. Priėjau arčiau ir pajudinau ją.
- Gertrūda, kažkas beldžia į langą! - supanikavusi šnypštelėjau ir toliau ją krutinau.
Ji pabudo ir žiūrėjo į mane.
- Ką tu čia... Ko nemieg... - jai nespėjus pabaigti klausimo, pasigirdo įžūlus beldimas į duris. Moteris pašoko, apsigaubė skylėtu chalatu ir, paėmusi iš manęs žvakę, išėjo.
- Lauk čia. - pasakė ir dingo tamsoje.
Sėdėjau ant jos lovos ir klausiausi.
- Labas vakaras, ponia. Čia pareigūnas Tomas Svonis. Atleiskite, kad trukdau tokį vėlų vakarą, tačiau... iš patikimų šaltinių gavome pranešimą, jog prie jūsų namų buvo pastebėta nusikaltėlė Adriana Smith. Juk žinote, kad už nusikaltėlių slėpimą gresia atsakomybė. - dunduliavo storas ir šaltas vyriškas balsas.
- Čia turbūt kokia klaida, ponas pareigūne. Mano namuose vaikų jau seniai nėra. Po to, kai mano vyras išsivežė mūsų dukrą, čia nebuvo jokių mergaičių. - teisinosi Gertrūda drebančiu balsu.
- Ar galima apžiūrėti namus? - pasiteiravo pareigūnas.
- Na... žinoma... - sutiko moteris, nes kito pasirinkimo neturėjo.
Kol Gertrūda visuose namuose sudegė šviesas, turėjau gražaus laiko pamąstyti: pasiduoti ar slėptis? Jeigu leisčiausi šio pareigūno išvežama, galų gale viską iki pat smulkių detalių sužinočiau, kas tą vakarą nutiko namuose ir kaip viskas iš tiesų buvo. Kita vertus, jei pasislėpsiu ir manęs neras, Gertrūdos padedama aš pagaliau rasiu Aną. Sėdėjau ant lovos lyg suakmenėjusi, mano mintyse plakėsi mintys. Išgirdusi artėjančius žingsnius, intuityviai susičiuopiau, kad reikia slėptis. Grindyse pamačiau duris, jas atvėriau ir šmukštelėjau vidun. Vietos daug nebuvo, tačiau šiek tiek pasitraukiau į šoną ir laukiau. Nosį kuteno voratinkliai, po kojomis buvo kažkas šlapias ir nejaukus. Žingsniai jau buvo visai čia pat. Sunkūs pareigūno uniformos batai negailestingai trankėsi į grindis. Girdėjosi spintos durų varstymas, bei judviejų pokalbis:
- Ponia, jeigu jūs ją slepiate, geriau prisipažinkite. - patarė pareigūnas ir sustojo. Duslūs žingsniai baigėsi.
Nemačiau, kas ten vyko, tačiau Gertrūda į pareigūno žodžius neatsakė, o po kelių minučių jie abu išėjo iš kambario. Durys užsitrenkė, žingsniai duslėjo, kol galop visai nutilo. Pajutau, kad saugu. Kilstelėjau virš manęs kiurksančias duris. Jos nepajudėjo. Stumtelėjau stipriau. Jokio rezultato. Išsigandau, kad sunkus pareigūnas užtrenkė duris ir aš nebegalėsiu iš čia išlįsti. Supanikavau ir vos nepradėjau rėkti, tačiau laiku suvokiau, kad galbūt dar nėra saugu ir galiu išsiduoti, todėl tylėjau.
Kuomet jau ėmė baigtis oro atsargos toje ankštoje patalpoje, išgirdau išvažiuojančio automobilio variklio burzgesį. Niekad nemaniau, kad džiaugsiuosi išgirdusi būtent tokį garsą. Supratusi, kad jau saugu, iš visų jėgų stumtelėjau duris. Jos nė nepajudėjo. nemačiau nei menkiausio šviesos pluoštelio, nejutau nė menkiausio oro gūsio. Vėl žingsniai. Tik šį kartą lengvesni. Gertrūda.
- Adriana, kur tu? Jau gali išlįsti. - paragino ji.
Aš tris kart pabeldžiau į dangtį ir ji suprato, jog aš ten. Priėjo ir atkėlė duris. Aš greit pasistiebiau, pačiupau ją už rankos ir ji mane užtraukė į viršų. Įkvėpiau oro ir išsidrėbiau ant grindų, visa dar godžiai jį rydama.
- Iš vidaus neatsidaro. - pasakė moteris ir persigandusi žiūrėjo, kaip šniokščiu orą.
- Kodėl nieko neatsakei pareigūnui, kuomet jis ragino pasiduoti? - pasidomėjau padarydama pauzę po kas antro žodžio.
Gertrūda padėjo man atsikelti ir abi atsisėdome ant lovos.
- Aš išvedžiau jį iš kambario, kad daugiau nebešniukštinėtų ir pasakiau, kad tikrai nieko nežinau. Mano sesuo nebūtų norėjusi, jog patektum į kalėjimą už nusikaltimą, kurio nepadarei.
Man prašvito akyse. Ar Gertrūda viską žino? Tai galbūt ji man viską papasakotų? Viską papasakotų? Viduje džiaugiausi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą