4 dalis (2 sezonas)

Nors blynai kvepėjo pasakiškai, negalėjau nuryti nė kąsnio. Perkąstą gabalėlį išspjoviau atgal į lėkštę ir šakute kultūringai nustūmiau į jos kraštą.
- Neskanu? - susirūpino Gertrūda. Ji taip pat liovėsi valgiusi ir žiūrėdama į mane laukė atsakymo.
- Ar galiu eiti? - paklausiau.
- Žinoma, bet... - nepabaigė ji ir nutilo. Aš stryktelėjau nuo kėdės ir išėjau į kitą kambarį.

Sėdėjau ant žemės kamputyje ir galvojau apie Aną. Mane labai glumino, jog Gertrūda atrodo lygiai taip pat, kaip mane globojusi gydytoja. Jų manieros skiriasi, todėl atrodo, jog bendrauju su gydytoja, kuri turi Gertrūdos savybes.

Grįžau į virtuvę. Gertrūda vis dar buvo joje, grakščiai stovėjo prie kriauklės ir plovė lėkštes.
- O tu... tai yra jūs. Jūs niekada nemėginote savo dukros susigrąžinti ar bent išsiaiškinti, kur ji yra? - paklausiau tyliai ir paleidau peliuką ant žemės. Gertrūda nieko neatsakė. Pamaniau, jog ji neišgirdo, todėl jau žiojausi kartoti klausimą, tačiau moteris prabilo:
- Ne. Žinau, galbūt tai skamba ne kaip, tačiau nenoriu sutikti savo buvusio vyro. Kad ir kaip ilgėčiausi savo dukros, baimė pažvelgti Dimitrijui į akis yra daug stipresnė už ilgesį.
- Dimitrijus?! - šūktelėjau taip garsiai, kad Srabu išsigandęs cyptelėjo ir pasislėpė tarpe tarp spintelių.
- Tu jį pažįsti? - nustebo moteris ir klestelėjo ant kėdės.
- Pabėgusi iš grotos, aš grįžau į savo namus. Juose radau vyrą, kuris prisistatė esąs mano mamos broliu. Iš pradžių jis šaltai reagavo į tai, jog aš grįžau, bet vėliau rado mane tamsiam skersgatvyje ir pasisiūlė padėti.
Gertrūda atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė mane už rankos ir paklausė:
- Adriana, ar jis tavęs nenuskriaudė?
- Per plauką. Ištrūkau. - sumurmėjau ir nusukau žvilgsnį žemyn. Stebėjau savo purvinas kojas. Gertrūda taip pat jas pastebėjo ir parodė man vonios kambario duris.

Ji atnešė švarių rankšluosčių. Stebėjau, kaip bėga vanduo. Kištelėjau pirštą.
- Auč! - suklykiau, nes bėgantis vanduo buvo labai karštas. Apsidariau aplinkui. Lentynos buvo nukrautos įvairaus dydžio buteliukais. Čiuptelėjau vieną, atsukau ir prikišau nosį. Aromatas kuteno nosį.

Kruopščiai prausiausi. Į duris pabeldė Gertrūda. Nieko nesakiau. Ji įėjo.
- Atnešiau švarių drabužių. Jie Anos, tačiau tau turėtų tikti. - pasakė ir padėjo drabužių ryšulėlį.
- Ačiū. - padėkojau.
Gertrūdai palikus kambarį, aš išlipau iš vandens ir žiūrėjau į veidrodį. Plaukai dengė akis ir buvo labai ilgi. Jie buvo aplipę mano kūną, lyg džiaugdamiesi, jog pagaliau išpyniau tvirtą kasą. Ant kriauklės kampo pamačiau žirkles. Pačiupau jas ir kruopščiai kirpau plaukus. Jie krito ant žemės, o man darėsi lengviau. Nukirpau juos sulig smakru ir užkišau sruogas už ausų. Surinkau plaukus nuo žemės ir išmečiau. Tačiau pasilikau vieną sruogą sau. Man jos gali prireikti.

Vilkausi drabužius ir niekaip negalėjau nustoti galvoti apie Aną. Aš labai noriu ją pamatyti, išgirsti ir daugiau niekada nesiskirti su ja. Sugalvojau, kaip ją rasti.

Išėjau iš vonios kambario. Buvo tylu, Gertrūdos nesimatė. Greit nubėgau į miegamąjį ir pačiupau savo kuprinę. Tyliai apsivilkau, užsidėjau kuprinę ant pečių ir sėlinau lauk. Prieš mane kaip iš niekur išdygo Gertrūda.
- Kur eini? - paklausė ramiai.
- Negaliu pas jus būti. - atsakiau ir ėjau, tačiau ji mane sustabdė.
- Gali. Per tą laiką, kol buvai vonioje, aš daug galvojau ir nusprendžiau, kad noriu surasti savo dukrą. Noriu vėl ją apkabinti, lydėti ją į mokyklą, kepti jai blynus ir apkamšyti vakare. Sukaupsiu visą drąsą ir imsiu ieškoti.
Aš apsidžiaugiau. Mano širdis sruvo džiaugsmo krauju, tačiau veidas išliko toks pat šaltas ir abejingas.
- Aš noriu jums padėti. - pasisiūliau ir pačiupau moteriai už rankos. Ji sukluso ir teigiamai įvertino mano gestą. Linktelėjo galva ir apkabino. Ant savo peties jaučiau karštas jos ašaras. Vos laikiausi, nes taip pat norėjau pravirkti. Tačiau išlikau stipri.