7 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998, koks skirtumas kokia diena

" Tokia sugniuždyta aš dar niekada nesijaučiau. Skruostais vis dar tekėjo sūrus vanduo iš ašarų latakų. Aš laukiau atsakymo. Namų šeimininkas pakėlė mane nuo grindų ir pasodino virtuvėje prie stalo. Rankove braukiausi tai per nosį, tai per akis. Vyriškis priešais mane numetė laikraštį ir pirštu parodė antraštę, kurią, kaip supratau, turėjau perskaityti. Pamačiusi savo nuotrauką laikraštyje man beveik fiziškai suskaudo širdies plotą. 

Ištrauka iš laikraščio:
" SKAUDI TRAGEDIJA VERSLININKO NAMUOSE
Spalio 11 dieną, anksti ryte buvo rastas garsaus verslininko O.S. kūnas. Pirminiais duomenimis vyrą nužudė jo paties dukra A.S. Kaip liudijo verslininko žmona K.S., išsigandusi ji pabėgo pas netoliese gyvenančią savo motiną ir pasisakė apie nelaimę. Vyro kūne rasta 11 durtinių žaizdų. Pagrindinė įtariamoji A.S. suimta ir laukia teismo. Įvykio aplinkybės tiriamos. "

" Dabar viskas aišku. Aš - žudikė, nors ir nenorėjau daryti skubotų išvadų. Nužudžiau patį brangiausią žmogų. Bet aš nieko apie tai nepamenu. Kodėl? 
- Tai ne viskas, ką aš žinau apie tai. - pasakęs vyras įjungė televizorių. - Tavęs ieško. Ir tikrai žinau, kad ieškos būtent čia. Aš daugiau nemalonumų su teisėsauga nenoriu, todėl turiu paprašyti tavęs palikti šiuos namus. Kuo greičiau. 
- Tai tu man nepadėsi? - paklausiau. Kažkodėl tikėjausi iš jo sulaukti pagalbos. Nepaisant jo nebrandžių juokelių, jis man pasirodė tikrai protingas ir malonus. 
- Aš ne tas, kurio tau reikia... Persirenk švariais drabužiais ir keliauk. Čia tavo bėdos, o ne mano. 
Šiais žodžiais jis mane pastūmėjo į prarają ir įdavė į rankas akmenį, kad nusirisčiau dar giliau į dugną... tačiau dariau taip, kaip jis liepė. Bėgomis atsiradau savo kambaryje, persirengiau švariais drabužiais, į kuprinę susimečiau keletą daiktų ir dėl viso pikto pasiruošiau maskuotę. Įvertinau riziką ir tikrai nusprendžiau, jog man čia likti pavojinga. Mintyse dėkojau jam, kad nelaiko manęs ir leidžia elgtis kaip noriu. 

Išėjau ir atsisveikinau su namu, į kurį niekada nebeteks kelti kojos. Jaučiau pareigą padėkoti mamos broliui už tai, kad atvėrė man akis ir kiek išsklaidę nežinią, tačiau to nepadariau. 
- Iki malonaus. - atsisveikinau ir pasileidau bėgti gatvės link. 
Eidama norėjau nustumti blogas mintis tolyn ir galvoti kažką kito, kas ne taip pjauna širdį. Tačiau kad ir kaip stengiausi vyti mintis šalin, aš vistiek turėjau sugalvoti kur man eiti ir ką daryti. Savo gyvenimą laikiau savo rankose tiesiogine ta žodžio prasme. Apgalvojau viską. Buvau net priėjusi prie tokio absurdiškiausio sprendimo - baigti savo gyvenimą ir tai, kas iš jo dar liko. Tačiau man gaila savo gyvybės. Man gaila bet kokios gyvos būvasties. Negaliu patikėti kaip aš galėjau tėvui padaryti 11 dūrių. To vakaro aš kaip tyčia nepamenu. Hmm. Nepamenu ir to, kad būčiau plėšiusi savo dienoraštį. Tikriausiai aš viską detaliai buvau užrašiusi apie šį košmarišką įvykį, tačiau kažkas nenorėjo, kad tiesą išlįstų į paviršių. 

Ilgėjausi tėčio. Net nebuvau jo laidotuvėse. Paskutinį kartą jis lytėjo mane tą lemtingą vakarą. Žliumbiau vos ne kas minutę, kol jau pasibaigė visas skystis manyje. 

Sėdausi į vakarinį autobusą. Man reikia vykti iš miesto. Slapstytis nuo teisėsaugos nėra malonu, tačiau pasiduoti aš neketinu. Išsiaiškinsiu, kas nužudė mano tėvą ir pasirūpinsiu, kad tas menkysta sėstų ilgam. Tai negaliu būti aš. Ar aš galėčiau įveikti savo tėvą, kuris yra daug kartų už mane aukštesnis ir stipresnis? Namuose buvo ir ponia x, ir josios draugas.  Ar nei viena iš suaugusiųjų negalėjo sutramdyti keturiolikmetės? Ir įdomiausia. Kodėl kūnas rastas ryte. nors nužudymas įvykdytas vakare?

Viską narpliojau ir jaučiausi kaip žmogus su aukštuoju išsilavinimu. Siaubingai skaudėjo galvą, o aš jau spėjau įsijausti į detektyvės rolę pati to nejusdama. 

Visą laiką, kol autobusu riedėjau užmiesčio link, į mane spoksojo žmonės. Pasijaučiau apnuoginta ir iš kuprinės greit išsitraukiau skrybėlę ir šalį. Pastarąją užsimaukšlinau ant galvos ir pasileidau plakus, o šalį užrišau ties nosimi. Nevykusi maskuotė, tačiau tai geriau, nei būti atpažintai ir sugrąžintai ten, kur neturiu būti. 

Staiga prisiminiau Aną. Supratau, kaip labai jos pasiilgau ir kaip stipriai man šiuo metu jos reikia. 

Oras prastėjo, o kai man jau buvo laikas palikti šiltą autobusą, dangus labai gailiai verkė. Aš verkiau su juo. Jau temo. Saulė atidavė paskutinį spindulį šviesos ir dingo už horizonto. Iki šios akimirkos, aš niekada nemaniau, kad kada nors atsitiks taip, jog turėsiu bijoti žmonių, ieškoti kur pernakvoti ir laikyti dviejų žmonių ateitį savo rankose. O šiandien miegosiu gatvėje. Kuprinėje buvo dar vienas daiktas - antklodė. Pasiėmiau ją ir šiltai apsikamšiau. Rytoj pradėsiu viską aiškintis. Bijau miegoti. Skresgatvis tikrai šiurpus, o už juodų siluetų kažkas juda... "