Ištrauka iš dienoraščio:
1998, lapkričio kažkelintoji diena
" Negalėjau užmigti. Kaip ji galėjo tai skaniai parpti? Klausiausi Anos alsavimo ir daug galvojau apie tądien, kai mes susipažinom. Ji pakeitė mano dienas čia. Aš vis daugiau ir daugiau kalbėdavau, nors tai man sekėsi ne itin sklandžiai. Mes šukuodavome viena kitai plaukus rytais ir vakarais, viena kitai išvalydavome dantis. Aš mąsčiau, ką mes veiksime šiandien ir su šypsena veide užmigau.
Rytas. Pramerkusi akis mečiau staigų žvilgsnį į Anos lovą. Ji buvo tuščia, tvarkingai paklota. Nejaugi ji išėjo visam? Pažvelgiau kriauklės pusėn - ten vis dar pūpsojo jos rožinis dantų šepetėlis. Atsidusau. Bet kur gi ji pati? Dar labai ankstus rytas, o ji mėgsta ilgai pamiegoti. Ir kaip aš galėjau negirdėti "žviegiančių" durų? Greit apsirengiau ir dairiausi pro langus. Tikėjausi ją rasti kieme, bet veltui. Su viltimi ją ten išvysti tikrinau kiemą dar keliolika kartų. Po to nurimau ir lioviausi. Aš taip prie jos prisirišau, kad jaudinausi dar labiau, nei kad jaudinuosi dėl savęs būdama šitoj skylėj. Sėdėjau ant lovos nuleidus kojas ir maskatavau jomis. Staiga atsivėrė durys ir trepsėdama savo raudonis batukais į vidų įsliuogė Ana. Dar laimingesnė, nei kad būdavo.
- Kur buvai? - klaustelėjau nedrąsiai.
- Mane pažadino prižiūrėtoja. Ta aukšta, su juokinga ševeliūra ant galvos. Pameni, kai juokėmės iš jos, o ji į mus žiūrėjo piktu žvilgsniu? Žodžiu, ji mane pažadino ir pasakė, kad pas mane atėjo Gražina. Ta moteris, kuri mane čia ir atvedė. Juk pameni, taip? - ji žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, o aš greit linktelėjau galva. - Ji atėjo manęs aplankyti ir pažiūrėk ką atnešė! - mojuodama kažkokiomis knygomis čiulbėjo Ana.
Nusimovė savo raudonus batukus ir išsidrėbusi ant lovos pamojo man ranka, kad ateičiau.
- Nepasigedai manęs? - staiga paklausė ir vartė knygą.
- Kad nespėjau... Aš ką tik atsikėliau ir štai tu grįžai. - mano skruostai buvo tokie nuraudę, kad pati nesupratau kodėl. Melavau jai, nes man širdis neleido sakyti, kad paniškai isterikavau jos neradusi.
Ana mane varstė keistu žvilgsniu, bet greitai liovėsi ir man į rankas įbruko vieną iš parsineštų knygų.
Iš pradžių ji skaitė garsiai, tačiau aš nesiklausiau. Žiūrėjau į jos judančias lūpas ir kažką galvojau. Po to juokėmės iš keistų iliustracijų. Jos juokas labai gražus. O kai užsikvatoja, skruostuose atsiranda mažos duobutės, kurias ji pati vadina "laimės šuliniais".
- Ei, Adriana. - man vis dar buvo keista, kai į mane kreipdavosi vardu, - Pabandykim šitą knygelę perskaityti nuo galo link pradžios, ar geriau eikime į kiemą?
- Šiandien ketvirtadienis. Mums negalima į kiemą. - trumpai nukirtau.
- Kaip tai? Man pasakyta, kad į kiemą galiu eiti kada tik panorėjusi. Aišku, dienos metu. Tik reikia triskart pabelsti į duris ir jos atsidarys. Einam, parodysiu.
Aš netikėjau jos žodžiais. Dar norėjau paklausti, kas jai taip sakė, tačiau nespėjau. Ji mane tempė už rankos durų link ir kažką murmėjo. (Aš eidavau į kiemą tik pirmadieniais ir penktadieniais. Mane pasodindavo ant suoliuko ir stebėdavo. Į kambarį parvesdavo ankščiau už visus. Iki šiol nesuprantu kodėl.)
Kai jau atsidūrėm prie durų, Ana belstelėjo į jas tris kart savo mažu kumščiuku. Ir durys tikrai pradėjo judėti, kol galutinai atsidarė. Ana dideliu žingsniu žengė koridoriaus link, užrietusi galvą ir pilna drąsos. Jaučiau, kaip mūsų rankos išsiskyrė ir kažkas padėjo ranką man ant peties. Nė nepajutau, kaip likau už durų tame pačiame kambaryje, kur ir stovėjau. Durys užsivėrė ir užsirakino. Kodėl manęs neišleido? Pribėgau prie lango. Ana jau buvo lauke ir vaikštinėjo kiemo takais. Ar ji matė, kaip su manimi pasielgė? Kištelėjau ranką tarp grotų ir bandžiau belsti į langą. Buvau tokia supykusi, kad nejaučiau, kaip stipriai trenkiau į stiklą ir šis dužo. Duždamas supjaustė visą mano ranką. Traukdama plaštaką lauk prie savęs, ji užkliuvo už grotų ir smarkiai nutirpo. Nejaučiau jokio skausmo. Laukiau, kas bus. Tačiau nieko nebuvo. Kraujas varvėjo kaip išleistas į laisvę senas kalinys, o patikrinti kas čia nutiko neatėjo niekas. Galbūt niekas negirdėjo dūžtančio stiklo, arba nenorėjo girdėti...
Atplėšiau skiautę paklodės ir stipriai verždama apsukiau delną. Kraujo buvo visur: ant grotų, likusio lango šukių, grindų, kriauklėje, tad puoliau viską valyti. Išvaliusi kruviną pašluostę paslėpiau po savo pagalve. "
Autoriaus žodžiai: čia dienoraščio puslapiai taip pat buvo kruvini. Adriana darė savo pirštų atspaudus krauju, kas ir padėjo specialistams nustatyti jos tapatybę. Iš tų atspaudų ji sudėjo du žodžius: Ana išdavikė.
" Ji grįžo. Kupina įspūdžių. Pasakojo man viską iš eilės, o gal ir nelabai iš eilės. Bet aš nesiklausiau. Ar ji pamiršo, kas nutiko? Ar ji pamiršo tai, kad manęs neleido eiti kartu su ja? Aš tiek daug norėjau jai pasakyti, bet tylėjau. Tylėjau, uždaviau klausimus sau mintyse ir spėliojau, ką ji į tai galėtų atsakyti.
Likusį pusdienį aš nepratariau nei menkiausio žodelio. Gulti nuėjau kaip niekad anksti. Ana nė nesidomėjo, kodėl aš tyliu, nes paprastai aš ir taip mažokai kalbėdavau, žodžius iš manęs reikėdavo traukte traukti. Sutemo, mes gulėjome savo lovose ir ji manęs nekalbino. Ši naktis niekuo nebūtų skyrusis nuo kitų, jei ne šaltas ir švilpaujantis vėjas pro "kiaurą" langą.
- Adri, aš negaliu užmigti. Ar galiu ateiti pas tave ir atsigult šalia? - duslus Anos baleslis buvo vos vos girdimas. - Adri? - aš tylėjau, kad ji dar kartą mane taip pavadintų. - Adri, ar tu miegi?
- Ne. Eik čia. Tik neeik basa, ant žemės gali būti šukių.
Girdėjau, kaip ji greit įsispyrė į šlepetes ir bėgte bėgo pas mane. Tik įsitaisiusi ji manęs paklausė:
- Kokių šukių?
- Rytoj papasakosiu. Miegokim.
Nors ir labai norėjau jai viską papasakoti dabar, aš tai nukėliau rytdienai.
- Klausyk. Aš nežinau kodėl tavęs neleido eiti kartu su manimi. Aš bandžiau grįžti, tačiau man liepė apsisukti ir eiti į kiemą. Norėjau, kad eitum su manimi, tačiau nieko negalėjau padaryti. Ar labai liūdėjai?
Po šitų jos žodžių man palengvėjo. Lyg akmuo nusirito nuo širdies. Aš tylėjau.
- Rytoj viską išsiaiškinsiu, gerai? Ateis Gražina. Nesijaudink, Adri.
Nesupratau, ką ji turėjo omenyje sakydama "nesijaudink", tačiau man tai patiko. Po antklode susiradau jos ranką ir stipriai spūstelėjau. Norėjau paklausti jos, kodėl mes čia. Aš norėjau sužinoti, ką padariau blogo, nes nieko neatsiminiau apart ryto, kai pabudau čia. Bet nedrįsau. Aš turėjau tiek daug klausimų. Ar kada nors sugebėsiu juos užduoti? Ir ar bus kam į juos atsakyti? Ana jau miega. Laikas gesinti šviesas. "
*
