Ištrauka iš dienoraščio:
1998, vis dar lapkričio kažkelintoji
" Nebejaučiau šilumos, todėl pabudau. Anos jau nebebuvo. Aš žinojau, kur ji išėjo, tačiau dėl viso pikto suskubau patikrinti, ar tikrai. Aš negalėjau patikėti savo akimis. Nebebuvo nieko: nei jos dantų šepetėlio, nei knygelių, kurias skaitydavome, nei plaukų šepečio... nieko, kas priklausytų jai. Atrodė, lyg čia jos ir nebuvo. Gal tikrai nebuvo? Dairiausi raštelio ar kažko panašaus, tačiau veltui. Nebuvo nė menkiausios užuominos, jokio pasiaiškinimo... Buvau vėl nustumta į nežinią, kaip tą rytą, kai čia pabudau. Tik šį kart aš grimzdau dar giliau. Pradėjau verkti. Ankščiau gyvenime neverkusi aš žliumbiau kaip kūdikis ir nesugebėjau suvaldyti ašarų. Kur aš esu, po velnių?! man pradėjo skaudėti ranką. Atitirpo, žaizdos dar labiau atsivėrė. Jau nebesupratau, ar verkiau iš skausmo, ar dėl to, kad beviltiškai rėkiau ir kalbėjausi su sienomis.
Aš nebesitvardžiau. Pribėgau prie durų ir ėmiau jas talžyti rankomis, kojomis, po to - visu kūnu prisiplodavau į jas. Klykiau iš skausmo, tačiau mano galva ištuštėjo. Man pasidarė lengviau. Nurimau. Man pačiai buvo gėda dėl savo tokio elgesio. Galėjau rėkti kiek panorėjus - niekas nė nesukruto, neatėjo ir neliepė nusiraminti. Atrodė, kad viskas normalu ir taip daryti įprasta. Laukiau pietų, kada man atneš valgį. Ne, ne dėl to, kad aš noriu numalšinti alkį. Laukiu tam, kad ateitų viena iš tų prižiūrėtojų ir man kažką pasakytų. O ir aš galbūt išdrįsčiau ko nors paklausti. Nors vieno klausimo. Nors vieno iš milijono turimų.
Šiandien pietų taip ir nesulaukiau. Tikiuosi kažko ypatingo, nes tai vyksta tikrai ne be priežasties. Skrandis prašėsi papildomas ir staiga atsiminiau, kad turiu duonos riekę po pagalve. Pačiupau ją ir mažais kąsneliais kramčiau užsigerdama vandeniu iš kriauklės. Praėjus keliolikai minučių pasijutau blogai. Jaučiau, kad pradėjau karščiuoti, nes šaltas ir drėgnas kambarys man pasidarė kaip pirtis. Pradėjau spjaudytis krauju, perštėjo gerklę ir nosį. Dar niekada nesijaučiau taip blogai. Man reikia prigulti. "
Autoriaus žodžiai: Šie keli puslapiai ištepti krauju. ištirta, kad tai jos kraujas. Spėjama, kad Adriana atsikosėjo, nes kraujo lašeliai buvo labai smulkūs - lyg užpurkšti.
" Nežinojau kaip elgtis. Kas valandą jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Atsisėdau kambario kampe ant ledinių grindų ir atsirėmiau į tokią pat šaltą sieną. Kai jau atėjo laikas gesinti šviesas, nuo lovos nutempiau antklodę ir užsiklojusi likau sėdėti ant grindų. Padėjau galvą ant peties ir užmigau. Ana taip ir negrįžo.
Jos nėra ir šiandien. Nėra, nėra, nėra!
Išsidrėbiau ant grindų vidury kambario. Nušliaužiau ir palindau po Anos lova. Liečiau lovos spyruokles pirštais ir jos keistai skambėdavo. Kiekviena skirtingai. Taip pragulėjau gal keletą valandų, kai staiga mane pradėjo dusinti. Lindau iš po lovos ir girdėjau, kaip plyšo mano megztukas. Atsistojau. Man svaigo galva ir aptemo akyse. Manęs niekas neatėjo aplankyti, pasiteirauti mano sveikata. Mane apėmė jausmas, kad tai daroma tyčia. kažkas tyčia nori, kad tapčiau silpna, o gal net numirčiau? Nieko nebesutalpinu į galvą.
Koridoriuose pasigirsta šurmulys. Mano akys kiek nušvinta. Šito garso senai negirdėjau ir net buvau pasiilgusi. Šiandien - penktadienis. Aš sugalvojau. Aš bėgsiu iš čia. Visą vakarą kūriau planą, kaip galėčiau iš čia dingti. Kiemo sienoje buvo tik vieni vartai, kurie retai atsiverdavo. Tada, kai aš sustingusi sėdėdavau kieme, čia atvažiuodavo didžiulis sunkvežimis. Vartai kurį laiką būdavo atviri, sunkvežimio vairuotojas trumpam dingdavo ir vėl grįžęs išvažiuodavo, vartai iš kart užsiverdavo. Pati transporto priemonė labai didelė, joje gausu tarpų ir tarpelių, kuriuose aš galėčiau pasislėpti niekam nematant. Viską apgalvojau ir drebančiu kūnu laukiau, kada mane išleis.
Ilgai laukti nereikėjo. Pro langą pastebėjau, kad kieme eilėmis renkasi vaikai. Suprasdama, kad tuoj ateis mano eilė, už megztuko užsikišau dienoraštį ir susirišau plaukus. (Visos ten buvusios mergaitės buvo susirišę plaukus, todėl, kad neišsiskirčiau iš kitų tai padariau ir aš.) Abejojau, ar man pavyks, nes buvau nusilpusi ir alkana. Bet aš nebegaliu čia būti. Nežinia mane nužudys. O kai iš čia išeisiu - ieškosiu Anos. Būtinai ją rasiu. O pirmiausia grįšiu namo. Aprėksiu tėvą ir ponią x, jei ji dar ten. Pabersiu jiems milijonus priekaištų: kodėl jie mane čia paliko? Ar jie žinojo, kad aš čia? Kodėl manęs neieškojo ir neaplankė? Juk jie to nusipelnė, ar ne? "
*
