9 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998

" Visaip priešinausi, tačiau jis buvo stipresnis. Įgrūdo mane į automobilį ir paguldė ant galinės sėdynės. Jo akys buvo pilnos įniršio ir kažkokio nepaaiškinamo pykčio. Pradėjau spiegti ir spardytis, nors iš to jokios naudos. Jis mane užgulė ir delnu uždengė burną. Muisčiausi kiek galėdama, tačiau netrukus pavargau. Jis to ir telaukė. Pradėjo mane nurenginėti ir liesti mano kūną. Buvo labai šlykštu. Man aptemo akys. Aš ramiai gulėjau ir bandžiau nusiraminti, giliai kvėpavau ir, progai pasitaikius spyriau jam į tarpkojį. Vyras susirietė iš skausmo ir atšoko nuo manęs visaip plūsdamas. Pasičiupau drabužius ir jau ruošiausi bėgti, tačiau mane buvo užvaldęs įniršis, tad prieš pasišalindama dar kart jam trenkiau. Geriau būčiau to nedariusi. Jis sugriebė mane už rankos ir stipriai laikė. Galvojau viskas, nebeištrūksiu. Dantimis krimstelėjau jo rankon ir pasileidau bėgti. 

Kuo toliau bėgau, tuo sunkiau man darėsi kvėpuoti. Aplink mane vėl buvo ta pati aplinka - miškas, nežinomi keliai. Dimitrijus žvaliai mane vijosi. Aš supratau, kad nuo jo jokiais būdais pabėgti negalėsiu, todėl nutariau susitarti gražiuoju. Na, bent pabandyti. Sustojau ir atsigręžiau. Jis taip pat sustojo ir gaudė orą. Pravirkau: 
- Neskriausk manęs... prašau. Aš tylėsiu, aš niekam nieko nesakysiu... paleisk mane. 
Dimitrijus juokėsi: 
- Ir ko tu čia žliumbi? Vėliau ir tau būtų patikę. 
- Aš nenoriu. Tik ne su tavimi!
- O ką? Aš tau nepatrauklus? Mergyte, einam su manim. - jis ištiesė ranką ir man mirktelėjo. Mano visas kūnas drebėjo, o su juo eiti nė neketinau. Žingsniavau atbulomis. Situacija buvo beviltiška, nežinojau kaip elgtis. Staiga jis žvelgė aukščiau mano galvos ir kažką už manęs pastebėjęs apsisuko ir nuėjo iš kur atėjęs. Suglumau. Apsigręžiau ir pro medžių lapyną pamačiau sienos lopynėlį. Siena. Ji man matyta. tai ta pati siena, kurią peržengusi aš pabėgau iš pragaro kambario. Išgirdau balsus: 
- Bėglė nuo mūsų į šiaurę. Iki pusės nuoga, rankoje lako rausvą drabužį. Kviečiu pastiprinimą. 
Iš stebėjimo bokštelio mane pastebėjo apsauginis darbuotojas. Nė nespėjau sugalvoti ką daryti, per akimirką buvau "supakuota". 

Stovėjau tame pačiame kieme, iš kurio nesenai nešiau kudašių. Sugrįžo Dimitrijus. Jis kalbėjo su senu, praplikusiu pilvotu vyru. Pastarasis Dimitrijui į rankas įdavė paketėlį ir paspaudęs ranką išlydėjo pro vartus. Dimitrijus man pamojo. Aš, žinoma, nemojavau atgal. Tai pinigai. Tai tikrai pinigai. Jis pasinaudojo tuo, kad atsidūrėme čia ir apsimetė radęs mane. Aš buvau ieškoma, o už mano pristatymą pareigūnams buvo žadama nemenka pinigų suma. Koks jis šlykštynė! Kaltinau ir jį, ir savo naivumą. Ko aš tikėjausi iš to vyro? Juk jis iš ponios x giminės... 

Už parankių mane laikė dvi prižiūrėtojos, o viena net specialiai užmynė ant mano basos kojos. Kol raudonavau iš skausmo ir cypiau mintyse, prie manęs priėjo pilvotas vyras ir žvelgdamas į vieną iš prižiūrėtojų pradėjo kalbėti: 
- Veskit ją į kamerą. Rytoj bus teismas, atvyksiu jos pasiimti. - tai pasakęs jis pažvelgė į mane, - O tu, panele, elkis gražiai. 
Viska suporinęs vyras sėdo į automobilį ir išvyko. Mane nuvedė į kamerą. Eidama visiškai nesijaudinau, kadangi mano senasis kambarys buvo palyginus patogus. Tačiau kai mane įbruko į degtukų dėžutę, aš neišlaikiau ir prunkštelėjau: 
- Aš vos čia telpu! 
Tačiau niekam tai nerūpėjo. 

Kameroje stovėjo lova ir nedidukas langelis. Viskas. Daugiau nieko. Nejaukią aplinką kūrė ir baugūs piešiniai ant sienų, o visa patalpa buvo persigėrusi šlapimo kvapu. Visa laimė, kad man čia reikėjo praleisti tik vieną naktį. 

Aš kantriai laukiau rytojaus. Planavau, ką sakysiu teisme ir galvojau, kaip man reikės pažvelgti į akis poniai x. Juk ji ten turi būti. Ji pagrindinė liudininkė. O kiek aš išmanau teisinius dalykus, man turėjo skirti advokatą. Ir su juo nekantrauju pasimatyti. Bijojau, kad ilgam sėsiu į kalėjimą. Ten draugausiu tik su tikrais žudikais, vagimis ir prievartautojais. Iš ten išeisiu suaugusi moteris. Bet suaugusi kūnu, o ne siela ir protu. Būsiu ta pati keturiolikmetė Adriana, tik su krūtimis ir keliasdešimt centimetrų aukštesnė. 

Mano mintys - tvarkinga biblioteka, kurioje viskas turi savo vietą. Tik kartais atsiranda tas, kuris viską sujaukia. Aišku, žinai kas tą padarė, tačiau žinojimas situacijos nepagerina. Paėmiau popieriaus lapą ir surašiau ant jo viską, kas mane kamuoja. Suplėšiau ir išmečiau. Pasidarė lengviau. Pro langą pas mane atkeliavo gaivaus oro gūsis, tad pasilypėjusi ant lovos jį godžiai kvėpavau. 

Rytoj svarbi diena, kuri nulems mano gyvenimo kelią ir visus vingius. Einu ilsėtis. Bent jau tą akimirką, kai klausysiu nuosprendį, noriu atrodyti pasitempusi ir ori. "