Ištrauka iš dienoraščio:
1998, nežinau kada, bet man pavyko
" Naktinis miestas labai gražus. Apšviestos gatvės, parduotuvių vitrinos. Ėjau senai pažįstamais keliais ir nedrąsiai dairiausi aplinkui. Aš žinojau, kad manęs tikrai ieško ir žūtbūt stengiasi rasti.
Būdama ten aš labiausiai norėjau ištrūkti ir grįžti namo. Tas noras buvo dar stipresnis kai bėgau mišku. O dabar... dabar, kai man beliko pereiti kelias gatves ir atsidursiu namuose, aš išsigandau. Bijojau ir dvejojau, ar man išviso ten reikėtų eiti. Net negalėjau įsivaizduoti, kas manęs ten laukia. Tiksliau... O kas jei manęs išviso niekas nelaukia? Aš per daug klausinėju. Man reikia kažką daryti, ne tik galvoti.
Nors ir nedrąsiai, aš vistiek žingsniavau namų pusėn. Jau galutinai sutemo. Išvydau savo namus. Jokios švieselės languose. Pasileidau bėgti, užstraksėjau laiptais ir patraukiau duris. Jos buvo užrakintos. Nesistebiu. Kiek pamenu, mes visada anksti užrakindavome duris, o kartais jos būdavo rakinamos visą dieną. Nieko blogo neįtariau, tačiau belstis nenorėjau.
Mūsų kieme stovėjo mažas sandėliukas, kuriame laikydavome visokiausius įrankius. Nutariau, kad naktį praleisiu jame. Palauksiu ryto ir tada žengsiu į namų vidų.
Įsitaisiau ant palangės ir iškart užmigau.
Rytas. Pabudau ir buvau visai pamiršusi, kad guliu ant siauros medinės palangės. Verčiausi ant kito šono ir nukritau ant grindų. Kažkur trinktelėjau galvą.
- Velnias! - sucypiau.
Staiga išgirdau kažką ateinant. Tikrai girdėjau sunkius žingsnius, kurie vis garsėjo ir artėjo. Sustingau ir nutilau. Klausiausi savo širdies plakimo ir užsimerkiau. Man į galvą toptelėjo mintis: kur pirmiausia apsilanko bėgliai? Savo namuose. Aš padariau tą patį. Manęs ieškos būtent čia. Pradėjau drebėti. Ne. Aš ten negrįšiu. Ne! Ne! Ne! Apsidairiau aplinkui ir ieškojau vietos pasislėpti. Užlindau už lentynos ir laukiau, kas bus. Jau buvau bepradedanti verkti netikromis ašaromis, kai pamačiau vyriškio galvą. Jis atidžiai nužvelgė kiekvieną kertelę. Vyras nepriminė policininko ar bet kokio kito teisėsaugininko. Jaunas, dailaus veido ir ilgai neskusta barzda.
- Aš esu beveik tikras, kad čia girdėjau žmogaus balsą. Jei čia kas nors yra, išlįsk dabar arba aš laikysiu save bepročiu. - pradėjo dėstyti jis.
Nė neketinau išsiduoti, tačiau kaip tik tą akimirką mane pradėjo dusinti.
Kas nutiko toliau tame sandėliuke - pasakyti negaliu. Atsibudau savo kambaryje, savo lovoje, savo aplinkoje. Negali būti. Ar visa tai, ką patyriau buvo tik sapnas? Jau beveik tuo patikėjau, tačiau pro duris į mane spoksojo tas pats vyriškis, kuris aptiko mane sandėliuke. Vis dėl to tai ne sapnas. Tai mano gyvenimas ir tai, kas iš jo liko.
- Viską palikau taip, kaip ir radau. Namas didelis, man užtenka vos vieno kambario, - kalbėjo nepažįstamasis ir pirštu braukė per apdulkėjusias lentynas.
Norėjau atsikelti, tačiau vos pajudėjau man siaubingai suskaudo galvą. Cyptelėjau ir grįžau į pradinę padėtį. Paslaugusis vyras prisėdo ant mano lovos ir tarė:
- Kaip tu čia atsiradai?
Žiūrėjau į jį kaip į tikrą beprotį. tai aš norėčiau jo paklausti kaip atsiradau savo lovoje. Jis matyt suprato apie ką galvoju ir tęsė:
- Sandėliuke. Ką ten veikei? Nevykusi vieta slėptis. Gerai, kad neįlindai į šuns būdą. - šaipėsi jis, paleisdamas savo nebrandų juokelį.
- Jūs nesuprasite. Ilga ir paini istorija. Tiesą sakant - labai ilga ir labai paini.
- O tu kietesnė nei aš maniau.
- Ką jūs turite omenyje? - pasidomėjau, kadangi sakydamas "kietesnė" jis šlykščiai šypsojosi.
- Ech. Vaikus aš visada laikiau ištižėliais, naiviais ir nieko nesugebančiais padarais. nemėgstu vaikų. Bet tu pakeitei mano nuomonę apie juos.
- Nesuprantu apie ką jūs... numykiau ir laukiau, ką jis sakys toliau.
Vyriškis atsistojo ir išėjo, tačiau nepraėjus nei minutei grįžo nešinąs pelenine. Atsisėdo į tą pačią, dar ataušti nespėjusią vietą ant lovos ir užsirūkė.
- Jūs dar vienas ponios x "draugas"? paklausiau ir susiraukiau, nes kambarys prisipildė dūmų.
- Kokios ponios? X? - su cigarėte dantyse užduotas klausimas man pasirodė juokingas ir pati nejaučiau, kaip nusišypsojau, o jis man - atgal.
- Mano motina. Tu pas ją? - surimtėjau ir pakartojau klausimą.
- Tavo motina iš čia išsikraustė iškart po to, kai tu nužudei savo tėvą. Kristina (toks buvo mano motinos vardas, bet geriau vadinkime ją ponia x) iškart pasirašė dokumentus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog ji tavęs išsižada kaip dukros. Namą atidavė man.
Akimirkai apmiriau. Kaip suprast aš nužudžiau savo tėvą? Tą, kurį labiausiai mylėjau? Ne, negali būti. Nieko panašaus nepamenu.
- Atrodai, lyg girdėtum tai pirmąkart. - šiepė mane nepažįstamasis.
- Taip ir yra! Kodėl aš turėčiau jumis tikėti? - netikėjau nei vienu jo žodžiu. - Kas jūs esat ir kodėl čia gyvenat?! - nuo šito sakinio rėkiau isteriškai ir jis atsitraukė.
Pastebėjau, kad vyras ne itin norėjo apie tai kalbėti, tačiau akimirką patylėjęs vistiek prabilo.
- Aš tavo mamos brolis, apie kurį nei tu, nei tavo tėvas nežinojo. Kristina apie mane nekalbėjo, nes gėdijosi manęs. Esu nesenai paleistas iš kalėjimo už kelių merginų išprievartavimą. Bet tai jau juoda praeitis, kurios nenoriu prisiminti.
Akimirką tylėjom. Aš bandžiau "sukramtyti" viską, ką jis pasakė, tačiau informacijos man buvo per daug.
- Tu manimi netiki, argi ne taip? - jis suardė tylą.
(Būdama su šituo vyru aš jaučiausi pažeidžiama auka. Atrodė, kad jis skverbiasi į mano mintis.) Į klausimą atsakiau papurtydama galvą į šalis.
- Einam. - tai pasakęs jis pasiėmė peleninę, griebė mane už rankos ir aš, tiesiogine to žodžio prasme skridau iš lovos ir nė nepastebėjau, kaip mes atsiradome žemai.
Išvydusi aplinką galva pradėjo tvinksėti. Mane sugriebė ir nešė prisiminimų banga. Virtuvė. Stalas. Peilis. Klyksmas. Kraujas. Išplėšiau savo ranką iš vyriško delno ir suklupau. Nosyje jaučiau šlykštų kraujo kvapą.
- Kaip aš tai padariau? - paklausiau.
- Ką?
- Kaip aš nužudžiau savo tėvą? - alsavau ir verkiau tuo pačiu metu, todėl girdėjosi tik šniokštimas... "
*
