11 ĮRAŠAS (pabaiga)

" Visaip mėginome jai padėti, mergaitei tikrai buvo blogai, tačiau viskas, ką darėme buvo veltui. Tokį vaizdą matėme pirmą sykį. Po gero pusvalandžio, mergaitės raumenys atsileido ir ji gulėjo sukniubusi ant grindų. Nugabenome ją į jos palatą, paguldėme į lovą. Atlikome masažines procedūras. Aš kantriai laukiau, kol ji pabus. (...)

Adriana pabudo tik kitądien, apie pietus. Ji klausinėjo manęs, kas jai nutiko, tačiau viso to negalėjau jai paaiškinti nei aš, nei kiti gydytojai. Pasiteiravau pačios Adrianos kaip viskas nutiko. Ji atsakė: "Aš ramiai gulėjau ir jau ruošiausi miegoti, tačiau atsivėrė palatos durys ir tarpduryje stovėjo mano tėtis. Jis plačiai šypsojosi ir kvietė mane ateiti. Aš puoliau jam į glėbį. Daugiau nieko nepamenu, tik jutau didžiulį skausmą. Ar aš mirsiu?" Paaiškinau jai, kad jai viskas bus gerai ir pacientės istoriją perpasakojau kitiems gydytojams. Visi bendrai nusprendėme - Adrianai haliucinacijos. Tikriausiai vaistai ir per didelis stresas jai sukėlė neigiamus sveikatos požymius. Tačiau kaip paaiškinti jos patirtą skausmą ir tą keistą pozą tualete - neįsivaizdavome. 

Po mėnesio.

Jau mėnuo, kaip Adriana gydoma. Daugiau panašių įvykių nebuvo, tačiau mergaitė smarkiai karščiuoja. nepadeda jokie vaistai, kurie turėtų numušti karščiavimą. Atlikę tyrimus neradome jokių uždegimų ar rimtų sveikatos sutrikimų - ji visiškai sveika. Mums besidarbuojant ir lakstant po ligoninę, pacientė užsiminė apie tokią pat savijautą nuo tada, kai buvo uždaryta kolonijoje. "man atnešdavo maisto, kurio pavalgiusi jausdavausi taip pat ir smarkiai karščiuodavau. Tačiau Anai taip nebūdavo...Ji visada švietė kaip saulutė ir buvo sveika." Buvau labai susidomėjusi, apie kokią Aną ji kalbėjo. Man nebuvo pasakyta, jog ji turėjo kameroje draugę ar draugą. paklausiai, kaip Ana atrodo. Adriana paaiškino: "Nedidukė mergaitė, labai panaši į mane, visad vaikščiojo raudonais batukais. Buvo labai linksma." Kalbėdama apie mistiškąją Aną ji šypsojosi. Tokios laimingos Adrianos dar nebuvome matę. 

Nusprendžiau pasidomėti Ana ir aš nesuklydau tai padariusi. Tai labai padėjo mūsų tyrimui: "Jokios Anos niekada čia nebuvo. Ypač pas Smith." - pareiškė vyriausiasis pareigūnas. Padarėme išvadą - Ana yra įsivaizduojama Adrianos draugė. Tai jos atvaizdas, kai ji buvo visai mažas vaikas. Tai ji pati. Nusprendžiau tai pasakyti Adrianai. Laikas jai išlipti iš iliuzijų. 

" - Adriana, mažute, gali man daugiau papasakoti apie Aną? 
- O kodėl jūs pati jos nepaklausiate? Ji mėgsta plepėti. Ir ypač apie save. 
- Tai kad mes nežinome kur ji...
- Ji juk čia pat. Stovi už jūsų! Ana, pasisveikink su gydytoja. "

Aš apsigręžiau, tačiau už manęs nieko nebuvo. Pamaniau, jog mergaitė pajuokavo arba tyčiojasi iš manęs, tačiau ji žiūrėjo į mane tokiu įtikinančiu žvilgsniu, jog jei ji būtų pasakiusi jog drambliai skraido - visi būtų tuo patikėję. Aš pasimečiau. Adriana išlipo iš lovos ir greitai movė pro duris. Sukviečiau personalą man padėti, tačiau ji pasimetė didelėje ligoninėje. Ieškojau jos visą pusdienį. Pavargau ir mano darbo valandos baigėsi, tačiau juk aš privalėjau ją surasti. Iki pat vidurnakčio su keliomis budėtojomis naršėme visas ligoninės kerteles. Atėjo metas ir būdėtojoms užimti savo postus, o aš visai pavargau. "Pažais ir nustos" - pagalvojau ir susiruošiau vykti namo. Man beeinant ilgu koridoriumi link išėjimo, ausis pasiekė keistas šnabždesys. Atsisukau ir ėjau pagal garsą. Greitai atidariau palatos duris, tačiau joje nieko nebuvo. Susirinkau savo daiktus, sėdausi į mašiną ir išvykau namo. " 

Autoriaus žodžiai: Kitą rytą gydytoja buvo rasta savo namuose, virtuvėje, žiauriai nužudyta. Į gerklę jai buvo sukišti keli peiliai, ji savo rankose laikė rankraščius ir Adrianos dienoraštį. Prie lavono buvo paliktas raštelis, su užrašu: "Mano tėtis. Jis manęs nevadina kale. Jis manęs nemuša ir neskriaudžia. Jis - mano Dievas." Adrianos iki šiol niekas nerado. Manoma, kad ji žudo ir skriaudžia visas merginas, kurios perskaitė jos dienoraštį... Tu taip pat perskaitei...