2 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998, lapkričio pradžia

" Šis rytas buvo pilnas triukšmo, sambrūzdžio ir suirutės. Tos tylos ir ramybės jau nebeliko nė kvapo. Visi kažkur lėkė, skubėjo, lakstė su krepšiais ir dėjosi daiktus.

Atsisėdau ant lovos ir prasivaliau akis. Prižiūrėtojos rėkė storu balsu: 

- Nagi, smirdžiai! Paskubėkit! Nagi! 

Atsikėliau iš lovos ir, priėjusi prie sunkiųjų durų, klausiausi dviejų tetų pokalbio:

- O ką liepta daryti su atvykėle? Ar ją taip pat įsakyta perkelti? 

- Ne, direktorius liepė palikti ją čia, o vėliau nuspręs kaip elgtis. Šiandien ryte man skambino ponia Vaitienė ir sakė, kad čia perkels Aną. 

Ar ta atvykėlė tai aš? Ir ar pas mane atkels kambariokę? Ana ir Adriana. Manau, kad mes sutarsim puikiai. Grįžau į lovą ir išsyk užmigau. 

Po valandėlės pabudau nuo durų girgždesio. Veriamos sunkios geležinės durys, kurios labiau primena garažo vartus, cypia lyg šuniukas priverta uodega. Nuo to garso pabundu visada. Manau, kad pabunda visi, nes nes tas garsas plešia per ausis ir net kietai įmigęs gali girdėti. 

Iš už durų pasirodė viena iš tų išstypusių ir aukštų tetų nešina švariais drabužiais. Ji mane nė nežvilgtelėjo, numetė gražiai sulankstytus drabužius ant tuščiosios lovos ir išėjo. Aš įsitikinau, kad ji jau uždarė duris ir nebe sugrįš. Priėjau prie lovos, atsiklaupiau ant kelių ir stebėjau atneštą ryšulėlį. Pauosčiau. Rūbai labai skaniai kvepėjo, tad suraukiau nosį ir atsitraukiau atgal. Grįžau savo pusėn ir nupėdinau prie kriauklės. Nuprausiau veidą, tada kaklą. Vanduo buvo ledinis, tad prausdamasi pukšėjau ir leidau keistus garsus. Pripratusi prie vandens aš nusiprausiau visa. Nuo galvos iki kojų. (Manęs niekas nevesdavo į dušą, ar vonią. Turėjau praustis taip, kaip pati sugalvodavau.) Grindys buvo šlapios, jomis tekėjo muilinas ir kiek balzganas vanduo. Stovėjau nuoga ir žiūrėjau į veidrodį. Galvojau, ar tie atnešti drabužiai skirti man, ar tai mergaitei, kurią žadėjo pas mane atkelti. Senų drabužių rengtis nepanorau, tad susisukau į antklodę ir atsisėdau prie lango. Ten stovėjo kėdė ir mažas medinis staliukas, prie kurio aš valgydavau. Ant jo buvo užsilikę duonos trupinių. Nubraukiau juos ranka, pasirėmiau alkūnėmis ir pro grotuotą langą žvelgiau į medžių viršūnes, kurios buvo vos matyti. Didžiulė mūrinė siena užstojo visa, ką gražaus galima pamatyti pro langą. 

Man bežiūrint į vieną tašką pasidarė nejauku. vanduo nuo pat kriauklės grindimis atbėgo iki manęs ir pasiekė kojų pirštus. Susikėliau kojas ant kėdės ir stebėdama toliau plūstantį vandenį, mąsčiau ką su juo daryti. 

Mano mintis išbaidė bildesys. Kažkas pabeldė į duris ir paklausė: 

- Miegi? 

Aš nieko neatsakiau. (Čia dar nebuvau tarusi nė vieno žodžio garsiai, o ir su manimi dar niekas nėra kalbėjęs.) Balsas buvo labai malonus ir švelnus. jame nesigirdėjo pykčio ar kažko panašaus. Malonioji moteris jau norėjo kažką sakyti, tačiau pasigirdo tik kažkoks žagtelėjimas. Prižiūrėtoja sulaikė ją nuo dar vienos frazės paleidimo garsiai. Girdėjau šnabždesius, bet ką tiksliai jos kalbėjo - nesupratau. Greitai puoliau į lovą, pėdomis taškydama vandenį į šalis. Pirma įsliūkino prižiūrėtoja, jai iš paskos aukšta šviesiaplaukė moteris. Viską akylai stebėjau. Po akimirkos pro duris įžengė ir Ji. Tikriausiai Ana. Jos viso artėjo link manęs, bet sparčiausiu žingsniu ėjo šviesiaplaukė. 

- Sveika. Mes ją tau paliksim, gerai? Susipažinkit ir draugaukit. Kurį laiką jums reikės pabūti kartu. - tai pasakiusi moteris nusišypsojo, paglostė man galvą ir, susižvalgiusi su prižiūrėtoja, išėjo. 

Tyla. Ji dėjosi savo daiktus, kai staiga pastebėjo ant lovos padėtus drabužius. Tada žvilgtelėjo į mane ir prabilo: 

- Jie tau. Apsivilk, pažiūrėsim, ar tinka. - kalbėdama ji šypsojosi ir artinosi prie manęs. Galop visiškai prisiartinusi padėjo drabužius lovagalyje. - Tikiuosi tau tiks. - pridūrė ir grįžo savo pusėn. Aš ją stebėjau. 

- A-čiū. - pasakiau ir pati išsigandau savo balso. (Niekada jo nemėgau. Jis storas, prikimęs ir negražus.) 

- Palauk, nedėkok! Pirma pasimatuok. Pažiūrėsim, ar tinka. 

Žiūrėjau į ją ir nežinojau, kaip elgtis: pasakyti jai, kad aš nuoga ir kad ji turėtų nusisukti, ar tiesiog rengtis prie jos? Kadangi kalbėti gėdijausi labiau, nei savo kūno, nutariau rengtis prie jos. 

Prieš priimdama šį sprendimą aš šventai tikėjau, jo ji pamačiusi mane nuogutėlę, nusisuks pati ir leis man apsirengt be papildomų žvilgsnių, tačiau ji stebėjo visą procesą. Nuo pat pradžios, iki pabaigos ji nemirksėdama ir su šypsena veide žiūrėjo į kiekvieną mano judesį. Kai pagaliau baigiau, ji nusišypsojo dar plačia ir tarė:

- Na štai! Tinka kuo puikiausiai. Beje, Aš Ana. O kuo tu vardu? Kai kalbėjomės su prižiūrėtojomis aš pamiršau paklausti, koks yra tavo vardas. Bet galbūt ir gerai padariau, nes labiau norėčiau jį išgirsti iš tavęs. 

Aš labai pavydėjau jos iškalbos. Ji kalbėjo greitai ir atrodo, net negalvodama ką pasakyti. Apsimečiau, kad negirdėjau klausimo ir vaidinau, kad klausausi toliau. 

- Aš Ana. O kuo tu vardu? Nes aš... 

- Adriana. - nutraukiau ją. 

Ji sukluso ir nutilo. Žinau kodėl. Aš šneku grubiai ir piktai. Bet man taip gaunasi savaime. 

- Mano vardas Adriana. Malonu susipažinti, - pakartojau, tik šį kart stengiausi tai pasakyti maloniau ir lėčiau. Išėjo kaip visada, tačiau tai nutraukė rūpesčio raukšlelę Anai nuo kaktos ir ji vėl labai plačiai šypsojosi. "

Autoriaus žodžiai: čia dienoraščio puslapiai buvo nesulamdyti, švarūs ir rašyti labai tvarkingu raštu. matosi, kad Adriana neskubėjo to daryti, nes turėjo marias laiko. Tik kai kur yra suklysta žodžių gramatikoje ir ištaisyta net po kelis kartus.