5 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998, pabėgimo diena

" Manęs atėjo pasiimti ir vesdami į rankas įbruko kelias riekes duonos. Ją pasilikau, nes man pabėgus misti iš kažko vistiek reikės. Galvoje nebetilpo mintys. Ar aš tam tikrai pasiruošusi man abejonių nekilo, tačiau kur pateksiu ten už sienų - nežinojau. Už jų nieko nematyti, nieko negirdėti. (Apylinkes pažįstu puikiai ir apie tokią vietą kaip ši nieko nežinojau. Tikriausiai ji yra toli nuo mano gyvenamosios vietos arba visai kitam mieste.) Šventai tikėjau, kad netoliese rasiu savo namus. 

Po keleto valandų, praleistų ant suoliuko aš vis dar naiviai tikėjausi, kad man bus paaiškinta kodėl keletą dienų buvau priversta badauti, kodėl taip kietai miegodavau ir kodėl staiga dingo Ana. Bet žinoma taip nebuvo. Niekas nė nesiteikė pasiteirauti kodėl aš kruvina, kas nutiko langui ir ar apskritai man viskas yra gerai. Nesvarbu. Aš išdidžiai sėdėjau ir laikiausi iš paskutiniųjų. Stengiausi neišsiduoti, jog sergu ir neparodyti, kad beprotiškai jaudinuosi. 
Kaip ir visada vartai sunkiai ir tingiai atsidarė ir lyg griaustinis iš giedro dangaus pasirodė sunkvežimis. Apsidairiau aplinkui. Prižiūrėtojos įtartinai dingę, vaikai užsiėmę. Man jau reikia veikti. 

Bėgau prie sunkvežimio ir pamečiau dienoraštį. Atsigręžiau atgal. Jis gulėjo už keleto metrų nuo manęs. Akimirką suabejojau ar verta grįžti ir ar nesugadinsiu savo plano grįždama. Greitai mečiausi atgal, pačiupau dienoraštį, užsikišau už drabužių ir pasileidau bėgti pro atdarus vartus. Tą kart šis sprendimas man pasirodė geresnis. Mane pastebėjusi prižiūrėtoja pradėjo šaukti ir bėgti paskui. Aš daugiau neatsigręžiau. Bėgau kiek kojos neša. Pasukau vos pramintu miško taku. Ėmė kaukti sirenos ir aš išgirdau lojančius šunis. "Šakės..." - pagalvojau ir, nenorėdama prarasti greičio, nebesigręžiojau atgal. Nežinau, ar ilgai mane vijosi. Ausis apgulė sirenų kaukimas. Garsui silpnėjant kartu silpo ir mano jėgos. Kojos vilkosi žeme. Kad manęs taip lengvai nesurastų, vingiavau miško takais ir nebesupratau kur randuosi. Labiausiai bijojau, kad nebūčiau atsigręžusi atgal ir pro medžių proskynas neišvysčiau to pastato, iš kurio ką tik pabėgau. 
Naktys beprotiškai šaltos. Man žūtbūt reikia rasti kur pernakvoti. 

Aš ėjau toliau. Ėjau, nors man jau buvo nutirpę kojos. Nežinau ar nuo keliasdešimties kilometrų, kuriuos nuėjau, ar nuo to, kad kojos buvo kiaurai permirkę. Dangus aptrauktas storais juodais it derva debesimis. Meldžiausi, kad nepradėtų lyti. Dairiausi į visas puses su viltimi pamatyti namą, žmogų... bet ką. Nieko. Ištisus kilometrus driekėsi miškas. Kuo toliau, tuo tankesnis jis darėsi. Supratau, kad būsiu suklydusi ir pasukusi ne į tą pusę. Nustojau apie tai galvoti, nes nieko pakeisti jau negaliu. Pati stebėjausi, iš kur pas mane tiek stiprybės ir kur dingo mano dusulio priepuoliai, kankinę vos ne kas valandą. 
Įsitikinusi, kad nieko aplink nėra, prisėdau pailsėti. Sukirtau duonos riekę. Man iš nosies pradėjo tekėti kraujas, burna džiuvo, delnai prakaitavo. Įtariau, kad duona galėjo būti užnuodyta arba prisotinta to, kas kenkia mano sveikatai. Įsikišau pirštą į gerklę ir išvėmiau skrandžio turinį. Dabar nusilpti man negalima. 
Jau kilau eiti, kai išgirdau atvažiuojančią mašiną. Taip, tai tikrai buvo lengvosios mašinos variklio burzgesys. Man prašviesėjo protas. Netoliese tikrai yra kelias. Aidas neleido suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas. Stojo tyla, tačiau po keletos minučių išgirdau dar vieną mašiną. Ėjau priekin, užlipau kalvele ir jos papėdėje jau buvo matyti kelias. Pasileidau bėgti. Mečiau žvilgsnį į kitą pusę ir pamačiau kelis aukštus pastatus. Tai mano miestas. Dar kart nedrąsiai pažvelgiau pro petį atgal, ar niekas manęs nesiveja. Mano laimei nieko nebuvo. Šyptelėjau ir verkdama pasileidau bėgti. Pamiršau, kad riekia žiūrėti po kojomis ir suklupau. Kokia aš vėpla. Per ašaras man užrasojo akys ir liejosi vaizdas, bet aš buvau tokia laiminga, jog man nerūpėjo. (Bėgau miesto link prie pat kelio, pasislėpusi už medžių. Nenorėjau, kad mane pastebėtų vairuotojai. Jokio dėmesio man iš tiesų nereikėjo.) 

Po valandos aš jau tryniausi miesto gatvėmis. Automobilių signalai, variklių gaudesys, žmonės - aš viso to buvau labai išsiilgusi. Šaligatviais eiti daug lengviau. Atrodau klaikiai. Skubu namo. "

Autoriaus žodžiai: Adriana po šiuo sakiniu nupiešė saulę su veiduku, kuris šypsojosi. Šypseną puošė duobutės. Manoma, kad Adriana nupiešė Anos veidą. Specialiai ar nesąmoningai - pasakyti negalime. Ji nepaliko jokio prierašo.