1 ĮRAŠAS

Ištrauka iš dienoraščio:

1998,  spalis

" - Adriana! Tuoj pat nusileisk žemyn! - šaukė isterikė ponia x. Vadinčiau ją mama, tačiau vėliau suprasi ir tu, kodėl ji neverta šio vardo. Tai kaip titulas, skiriamas moteriai, kuri visa savo širdimi, siela ir kūnu yra atsidavusi savo vaikui. O ji tokia nėra. Jai rūpi tik vyrai. Ponia x jau senai apgaudinėja mano tėvą su kitais vyrais. Vyrai tokie šlykštūs. Iš jų pokalbių galima suprasti, kad moterys jiems reikalingos tik dėl to malonumo, kurį jie patiria lovoje. Norėčiau, kad vyrai dingtų. Patys save nustumtų nuo uolos ir skausmingai dažytų savo galvas į aštrius akmenis. Kad palietų savo kraują sūriam vandenyje, kuris švelniai glosto uolą apačioje. Glosto ir niūniuoja mirties dainą...
- Duok man ramybę! Atsiknisk! - rėkiau, kai ponia x bandė tempt mane už rankos žemyn. Žemyn. Aš nenoriu būti ten, žemai, su paprastais mirtingaisiais ir ypač ponia x. - Sakau paleisk arba įkasiu!
- Adriana, mažute, tu juk ne šuo. Tu maža graži mergaitė, kuriai reikia eiti ir pavalgyti. Tuojau pat! - čiulbėjo ji.
Pavalgyti? Tu gal juokauji, moterie? Ponia x yra gera šeimininkė, pas kurią ateina pavalgyti visokie vyrai, kai tėvo nebūna namuose. Jos rankos ir drabužiai permirkę vyriškuose kvepaluose. Net ji pati negalėtų pasakyti, kokio vyro kokie kvepalai. Išstūmiau ją lauk ir užrakinau kambario duris.
- Smirdi! - sušukau, kai nugirdau, jog ji lėtu žingsniu eina tolyn nuo mano durų.
Sugrįžau į lovą, iš kurios ir taip nebūčiau lipusi, jeigu ne ta pamišusi moteris. Aukštakulnių kaukšėjimas ir artėjantis "vyrų kvapas" praneša man apie dar vieną ginčą, kurį laimėsiu aš. Pastebėjau, kad lovos patalynė tokia purvina, kad priminė ką tik apdirbtą juodžemio daržą. Nesistebiu. Nevengdavau į lovą lipti su batais, purvinais drabužiais. Kitos vietos dar aplietos juodu rašalu. Man patinka savas purvas. Tai geriau, nei svetima tvarka. Ir dabar lovoje lindėjau su purvina pižama. Užsiklojau iki pat smakro ir stebėjau vėjo plėšomas užuolaidas. Man patinka šaltis. Jis ramina. Dabar spalio vidurys, o aš plačiai atvėrusi langą ir įsileidusi vėją. Mes kalbėjomės. Mes abu vienas kitą suprantam. 
Jau dėjau bluostą, kai staiga kažkas trenkė durimis. Iš ten. Iš žemai. Staiga atsimerkiau. Mano ausis pasiekė ponios x riksmas. Tai jis. Tėvas. Jis sugrįžo ankščiau nei planavo. Galbūt jis įtarinėjo ponią x? Bet ne, tėvas per daug naivus, kad įtarinėtų savo žmonelę veikiant kažką blogo. Ypač, kad ta žmonelė moka viską kruopščiai nuslėpti. Nežinau kas ten vyko, bet ponios x aimanos iš kambario liovėsi. Iš to kambario, kuriame kaip ji pati teigia "išklauso vyrų problemas ir bando su jomis susitvarkyti". Išklauso? Nežinojau, kad vagina gali girdėti. Aš tylėdavau ir tėvui ar kitam pašaliniam asmeniui apie tai neprasižiodavau, todėl ji galvojo, jog aš nesuprantu, kaip ji tą daro. Kaip ji padeda tiems nelaimingiems vyrams. Niekas nebesvarbu. Svarbu, kad jis čia. Jis viską pamatys ir šį kart ponia x įklius. Išsiridenau iš lovos ir nusileidau į apačią. Vos atgaudama kvapą prisistačiau prie "problemų sprendimo" kambario durų. Ponia x, kaip visada, buvo pusnuogė. Jos kolega - taip pat. Tėvas buvo be žado ir ilgai stovėjo pravėręs barzdotą burną. Jis priklaupė prie manęs, paėmė už rankų ir ramiu balsu paklausė:
- Ar tu apie tai viską žinojai? 
Žvilgtelėjau į ponią x, kurią jau dabar nebesinori vadinti ponia. Ji kaip nuskriaustas vaikas žiūrėjo į mane ir kratydama galvą prašė manęs nutylėti viską, ką žinau. Aš jai mirktelėjau. Ji nusišypsojo ir manė, jog ką tik numečiau gelbėjimosi ratą ir tuoj tuoj išgelbėsiu jos kailį. 
- Taip. Tai vyksta jau senai. Aš jau nebe suskaičiuoju, kiek vyrų čia nuogu užpakaliu gulėjo tavo lovoje. - apsimečiau skaičiuojanti ir pridėjau pirštą prie lūpų. Suraukiau antakius, kad visa tai atrodytų dar patikimiau. - Tu! Tu kalė, Adriana! Tu ne mano vaikas! Kaip tu gali šitaip sakyti ant savo motinos?! Tylėk! - tokios ponios x reakcijos aš ir tikėjausi, tad prisimerkiau ir krūpčiodama klausiausi jos riksmų ir įžeidinėjimų. 
- Tu mano dukros šitaip nevadinsi, pasileidusi moterie! Lauk iš mano namų. Dabar. Adriana, eik į savo kambarį. - tėvas kaip visad buvo ramus. Jis niekad nešaukdavo nei ant manęs, nei ant ponios x. Tėvą aš mylėjau labiau už viską. Jis buvo kitoks, nei tie kiti vyrai, kurie ieško kūniško malonumo. Ponia x... "

Autoriaus žodžiai: Kas tąkart nutiko Adrianos namuose - nežinia. Ties nebaigtu sakiniu buvo išplėšti keli puslapiai. Toliau - švarūs ir balti, neprirašyti lapai. Vėl pradėta rašyti tik už keliolikos puslapių nuo pirmojo. Nuo jų mergaitė tapo neatpažįstama. Lyg tai būtų rašęs visiškai kitas žmogus...

" Aplink mane vaikai. O aš elgiuosi kaip proto netekusi ligonė. Mane kankina košmarai. Visad baisūs, visad prikeliantys mane iš miegų. Bijau. Bijau, kad nenuskriausčiau savęs. Bijau, kad nenuskriausčiau šalia manęs esančių. Aš jaučiu, kaip visi mane varsto savo nemirksinčiomis akimis, pilnomis baimės. Aš matau, kaip jie bijo daryti staigius judesius prie manęs. man skauda, kai visi bando mane aplenkti iš tolo. Aš kankinuosi, nes niekas manęs nenuveda net nusiprausti. Nekviečia valgyti prie bendro stalo, su manimi nekalba ir nesiteirauja kaip aš jaučiuosi. Mano kambaryje langai užkalti storomis ir šaltomis grotomis. Durys rakinamos keliomis spynomis. Ar aš padariau kažką siaubingo? Kodėl aš čia ir kas čia per vieta? 

Ten, kur gulėdavau ir leisdavau dienas, buvo dar viena lova. Kasdien ją stebėdavau su viltimi, kad joje kažkas miegos. Su manimi kartu. Šioje keistoje vietoje. Aš kiekvieną vakarą tą lovą sujaukdavau ir rytais paklodavau. Įsivaizduodavau, kad neklotą lovą palikdavo mano draugė. Mano draugė, kuri anksti ryte kažkur išėjo ir išsiblaškiusi nesusitvarkė savo patalų.Vakarais aš jos laukdavau. palikdavau skaniausią maistą jai, sušildydavau lovą. Tačiau belaukdama visad užmigdavau, o ryte jos vėl nerasdavau. Diena po dienos tai kartojosi ir su kiekvienu rytu aš suprasdavau, kad tai tik mano laki vaizduotė ir jokios išsiblaškiusios draugės nėra. Po kiek laiko lioviausi tai dariusi. 

Pirmadieniais ir penktadieniais mane išvesdavo į aukšta siena tvertą kiemą. Jame visą dieną sėdėdavau ant suolo ir stebėdavau vaikus. Jie prie manęs neidavo, o ir aš nedrįsau jų užkalbinti. Ten buvo mirtina tyla. Visi vaikščiojo ramiai, be jokio bildesio. Netardavo nei žodžio, susirodydavo gestais. Drabužiai visiems kabėjo ant kelių atsikišusių kaulų, veidai buvo išblyškę, purvini. Nedrįsau nei užkalbinti tų tetų, kurios sukdavo aplink mus ratus. Man neužteko drąsos praverti burną ir paklausti kodėl aš čia, kur mano tėvai ir kodėl aš ne namuose. 

Naktis. Gretimame kambaryje kažkas klykia. Lyg ir berniukas. Tačiau niekas pas jį neatėjo. Jis nurimo. Einu miegoti. "