7 dalis (2 sezonas)

Kol kas viską palikau taip, kaip yra. Manęs ieško, ir manau, netrukus ras, jei ilgiau pasiliksiu čia, pas Gertrūdą. Ji man atrodo keista, lyg kažką slepianti, sunerimusi, naktimis miegodama dreba. Nepasitikėjau ja. Juk ji Dimitrijaus žmona, o tas šlykštus vyriškis... 

Palaukiau, kol moteris užmigs. Šiltai apsirengiau ir tyliai keliavau kambariais durų link. Stabtelėjau prie Anos nuotraukos. Paglosčiau jos veidą ir sušnabždėjau: mes būtinai susitiksim. Tada vėl susikaupiau ir tyliai atrakinau duris. Srabu miegojo mano kišenėje. Išsėlinau lauk ir man prieš akis atsiėrė nuostabus vaizdas: miesto šviesos, danguje pasikoręs mėnulis ir kelios žvaigždės, kyšančios iš po storų juodų debesų. Oras buvo šaltas, užsisegiau striukę, užsimaukšlinau kepurę ir pasileidau eiti. Ėjau tiesiai į tą pusę, iš kurios atėjau. Nežinojau kur einu ir kokiu tikslu. Man buvo aišku tik viena: likti pas Gertrūdą nebegaliu. Tiesiog privalau savimi pasirūpinti pati. 

Gatvės buvo tuščios ir ramios, tačiau baugios. Netoli užkandinei priklausančių šiukšlių konteinerių sukinėjosi keli benamiai šunys. Vienas buvo visai sulysęs, o kitas - šiek tiek pilnesnis, tačiau sužeista koja. 

- Na, jūs bent jau dviese... - pasakiau jiems ir paglosčiau sužeistąjį. Jis gailiai suinkštė ir sukaupęs visas likusias jėgas pavizgino uodegą. 

Pasilikau su jais. Skersgatvis buvo tamsus, o jo gale daugybė dėžių, tad buvo puiki vieta nakvynei. Taip pat pagalvojo ir šunys. Aš patogiai įsitaisiau, o jie mane šildė iš abiejų pusių. Garsiai šnopavo, inkštė, bet pagaliau nurimo ir užmigo. Atrėmiau galvą į plytinę sieną ir užverčiau akis į viršų. Iš čia žvaigždės buvo geriau matyti, tad mėgavausi jų kompanija. Tiesa, neilgai, kadangi stori debesys dar labiau aptraukė dangų, taip lyg sakydami, kad bent trumpam sumerkčiau akis. Užmigau. 

Atsikėliau nuo žmonių balsų, raktų barškėjimo. Atėjo užkandinės savininkas ir plūdosi, kad prie durų - tikra netvarka. 

- Vėl tie prakeikti šunys! Dar kartą juos čia pamatysiu - nudobsiu! Niekšai! - rėkė jis rakindamas duris. - Tpfu! - tarpduryje nusispjovė ir visas sulindo į patalpą. 

Pajudėjau. Vienas šuo iškarto pajuto mano judesį ir pakėlęs galvą žiūrėjo į akis. Kitas, padėjęs galvą ant mano kojų, nekrutėjo.

- Na, šunyti... - raginau jį keltis ir stūmiau nuo savęs. Kitas šuo ėmė pastarąjį uostinėti ir gailiai inkšti. - Nejaugi..? - paklausiau savęs, įtardama, kad šuniukas pastipo. Deja,tai buvo tiesa. Šunelio žaizda jį pribaigė. Jis gulėjo stipriai sumerkęs akis, matyt, labai kankinosi prieš iškeliaudamas iš šito žiauraus pasaulio. Pilvas jau buvo nurimęs, nebesikilnojo, šunelis nebekvėpavo. Paglosčiau jį. 

- Viskas... gerai... - lemenau ir pravirkau. Jaučiau, kaip skausmas traukia man veidą. Rankomis užsidengiau veidą. Kitas šuo atsistojo, prisislinko prie mirusio draugužio ir atsigulė šalia. Padėjo galvą jam ant sprando ir gailiai inkšdamas gulėjo. 

- Turiu... eiti... Pasirūpink juo, gerai? - prieš atsistodama paglosčiau likusų našlaitį, netekusį draugo. Ir ėjau. Ėjau sparčiu žingsniu ir neatsisukdama. Tačiau paėjėjusi gerą kelio gabalą aš prisiminiau žmogaus žodžius "nudobsiu...niekšai!" ir nė pati nepajutau, kaip vėl atsiradau tame skersgatvyje. Bėgomis nuskubėjau prie šunelio ir ėmiau jį glostyti. Pastipusį šunį susukau į netoliese gulėjusį maišą. Šuns nebūta didelio, todėl galėjau panešti jį. Pasiėmiau vėlionį, pasikviečiau likusį šunelį ir kartu išėjome.