8 dalis (2 sezonas)

Paėjome toli toli nuo miesto. Staiga pamačiau kalną, o kas už jo - nebuvo matyti, todėl nusprendžiau, kad tai bus puiki vieta man kol kas pasislėpti ir palaidoti šunelį. Pakeliui dar užsukau į kažkokią apleistą sodybėlę ir ten radau kastuvą. Man jo tikrai prireiks, todėl lengviau atsidusau, griebiau įrankį ir pasileidau eiti link kalno. 

Nusileidusi papėde žemyn pamačiau jauną berželį. Jis nebuvo aukštas, maždaug mano ūgio, šiek tiek aukštesnis. 

- Idealu. - pasakiau pasižiūrėjusi į pažastyje nešamą maišą. 

Padėjau jį ant žemės ir ėmiausi kasti. Kitas šuo, kurį ėmiau vadinti Beuodegiu (nes jis buvo praradęs pusę uodegos, gal kur įstrigo, gal gatvės žiurkės nugraužė...), atsigulė prie maišelio ir padėjo savo snukį ant jau seniai atšalusio draugo kūno. O aš ėmiausi kasti. Duobės nereikėjo didelės, nes iš šunelio nieko nebuvo likę. Darbavausi greit, man iš kišenės išlindo Srabu, tačiau pamatęs šunį greit vėl joje pasislepė. 

- Nebijok, Srabu, viskas gerai, jie mūsų draugai. - raminau peliuką, tačiau jis daugiau nebepasirodė. 

Kuomet duobė buvo baigta, klestelėjau ant žemės ir nusišluosčiau per kaktą bėgančius prakaito lašus. Beuodegis inkštė ir kratė savo pusę uodegos.

- Prašau, tik tu nepalik manęs... - kalbėjau ir prisislinkusi arčiau glosčiau jo kaulėtą kūną. 

Susigriebiau, kad jau laikas laidoti šunelį, nes jis ėmė po truputį skleisti nemalonų kvapą, prie jo lindo kelios nedrąsios pavasario musės ir vabalai. Kruopščiai pakėliau lavonėlį ir atsargiai paguldžiau duobėn. Pro maiše esančią skylę išlindo jo nosis, kuri buvo jau išdžiuvusi kaip razina ir jau niekada daugiau nebegalėsiantį įkvėpti oro. Iš jo liks tik kauliukai, kurie vėliau taip pat į dulkes pavirs. Susigraudinau, prisiminiau tėtį, Aną, visus... Ėmiau karštai verkti. Verkiau ne viena, garsiai ėmė staugti ir Beuodegis, kol galop iš dangaus ėmė kristi dideli lietaus lašai. Verkėme visi, tik ne duobelėje gulėjęs šunelis. Jo stipriai užmerktos akys nejudėjo ir niekada to nebedarys. Pro ašaras vos galėjau įmatyti, tačiau pasiėmusi kastuvą ėmiau greitai užkasinėti lavoną. Pyliau žemes ir galvojau apie tai, kaip noriu visus pamokyti, kad su manimi taip pasielgė. Buvau grubi ir pikta, tokia, kokios savęs dar nė pati nesu mačiusi. 

Baigusi kasti  griuvau ant šlapios žolės ir ėmiausi rauti plaukus, isteriškai šaukti, trypti kojomis. Nustūmiau ir mane bandžiusį paguosti Beuodegį, jis išsigando ir atsitraukė. Staiga išgirdau žingsnius. Sunkius, tačiau greitus ir nuoširdžius, blogo nelinkinčius. Kažkas mane apkabino. Stipriai, tvirtai ir ėmė glostyti galvą. Nieko nesakė, tik supavo savam glėbyje. Aš nežinojau, kas tai, tačiau taip pat stipriai apsikabinau ir ėmiau dar labiau verkti. Buvau užspaudusi akis ir nė nežvilgtelėjau, kas tai per žmogus. Man nerūpėjo, svarbiausia buvo, kad šalia yra žmogus, kuris, tikriausiai nenori man nieko blogo.

Ilgai taip verkiau kažkieno glėbyje, kol išgirdau:
- Šaaaa, Adriana, nebeverk, viskas gerai, aš čia, su tavimi.
Aš atpažinau šio žmogaus balsą! Tai buvo...