... tai buvo mano mama. Taip, taip, ponia X! Kad įsitikinčiau, jog čia tikrai ji, po truputį atmerkiau akis ir pažvelgiau į veidą. Taip, tai ji. Tačiau kitokia. Plaukai buvo tvarkingai surišti, o ne palaidi, kaip įprastai. Jos veido nebepuošė išdykęs žvilgsnis, dabar jos akys buvo liūdnos, pilnos skausmo ir nevilties. Visas veidas buvo nusėtas vargo raukšlelėmis, ji buvo sulysusi, išbalusi, paakiai pageltę. Visai kaip ne mano mama. Atpažinau ją tik iš balso ir grandinėlės ant kaklo, kurią anksčiau buvau padovanojusi.
- Ką tu čia veiki?! - ėmiau šaukt ir trauktis tolyn nuo jos.
- Vaikeli, nebėk, aš tau nieko blogo nedarysiu. - aiškinosi ji, tačiau į mano klausimą neatsakė.
- Ko tau reikia? - piktai iškošiau ir po truputį tolau.
- Grįžk namo, dukrele. - ramiai pasakė ji ir išskėtė rankas.
- Na...mo? - išlemenau.
- Taip, aš ir tėtis tavęs labai laukiame. Sugrįžk. - aiškino mama. Jos balsas buvo labai gražus, švelnus, pilnas nuoširdumo.
- Tė...tis? - klausiau, nes negalėjau patikėti tuo, ką ji kalba.
- Taip, jis labai dėl tavęs nerimauja. - aiškino ji ir ėjo artyn manęs. Tačiau kuo labiau artinosi, tuo prasčiau aš ją mačiau. Ji priėjo ir mane pabučiavo. Aš atsimerkiau, o virš manęs buvo Beuodegis. Jis laižė mano veidą ir ragino keltis. Išsigando vargšelis, kad ir aš būsiu mirusi.
Mamą aš sapnavau. Ir gerai, nes niekaip nesuprasčiau, kaip elgtis. Ji buvo tokia... kitokia. Tuomet prisiminiau jos žodžius apie tėtį, o jos išvaizda man taip pat pasirodė keista. Ką tai galėjo reikšti? Nejaugi mano motina taip pat... mirė? Nes ji kvietė sugrįžti į namus, pas ją, pas tėtį... O tėčio namuose nebėra... Mane purtė šalis. Atsikėliau nuo žemės ir nutariau trumpam pamiršti sapną.
Priėjau prie berželio ir atsirėmiau į jį. Dar kartą atsisveikinau su mirusiu bičiuliu ir pažvelgiau į tolį. Nebuvo nieko matyti, plynas laukas, o toliau - miškas.
- Jei nesurasim, kur prisiglausti - visi žūsim. - pasakiau Srabu ir Beuodegiui, kuomet pajutau, kad alkana ne tik aš, bet ir jie.
Nusprendžiau sugrįžti į tą pačią apleistą sodybą ir grąžinti iš ten pasiskolintą kastuvą. Ji buvo visai netoli, tereikėjo šiek tiek pastangų perlipti kalną. Pasikviečiau Beuodegį ir pamažu lipome kalno viršun. Oras dar labiau apniuko, ėmė dar stipriau lyti. Paraginau draugą eiti greičiau, tačiau iš jo pasikeitusios eisenos supratau, kad jam tai daryti sunku, todėl vėl sulėtinau ir savąjį žingsnį. Tapeno taip geras dešimt minučių. Mus abu sulijo, buvome kiaurai permirkę. Tiek nuo jo, tiek nuo manęs bėgo purvas. Ėmiau kikentis.
- Beuodegi, atrodai baisiai. - tariau jam ir rodydama pirštu juokiausi.
Šuo pasižiūrėjo į mane nusigandusiu žvilgsniu. Matyt, niekad nėra matęs besijuokiančio žmogaus. Tačiau supratęs, kad juokas tai nieko baisaus, jis džiugiai pavizgino uodegos likutį ir smaugiau stryktelėjo.
Priėjome sodybą, kastuvą padėjau ten, kur radau. Pamėginau įeiti į namą. Tyliai meldžiausi, kad durys būtų neužrakintos. Patraukiau už rankenos, tačiau durys neatsidarė. Iš vidaus sklido gan malonus kvapas. Nesakytum, kad namelis trenkė pelėsiu ar kokia kitokia smarve. Ne, viduje kvepėjo labai maloniai, tartum gėlėmis ar kažkuo panašiu.
Apėjusi aplink pastatą radau dar vienas duris. Jos buvo daug gražesnės. Patraukiau už rankenos ir jos šiek tiek prasivėrė. Mažokai, tačiau pakako, kad pralįsčiau ir aš, ir Beuodegis.
- Gerai, kad mes ne stori. - mestelėjau tokią frazę šuneliai ir susiėmiau už klubų. Pati nusijuokiau ir užstūmiau duris.
Josios pilnai neatsidarė, nes iš vidaus pusės buvo užstatyta spintelė. Kiek labiau patyrinėjusi pamačiau, kad be spintelės pagalbos durys paprasčiau iškristų ir nesilaikytų. todėl jos nejudinau. Tyrinėjau namelio vidų ir ieškojau, kas čia taip skaniai galėjo kvepėti. Atėjusi link virtuvės supratau kas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą