2 sezonas. 1 dalis

Ištrauka iš dienoraščio: 

1999 metai, pavasaris 

Vėl atsidūriau netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Po teismo labai troškau patekti į ligoninę tam, kad galėčiau prisiminti tą vakarą namuose, kuomet buvo nužudytas mano tėtis. O ir kalėjimo sienos manęs visai neviliojo, todėl turėjau apsimesti, jog sergu. Gydytoja klastojo ligos įrašų istoriją. Tiesą sakant, aš jaučiausi puikiai ir su ta moterimi mes puikiai leisdavome laiką. Ji man pasakodavo linksmas istorijas, atnešdavo namuose gaminto maisto, padovanojo telefoną. gydytoja man tapo kaip mama ar vyresnė sesuo. Tačiau ilgainiui mano spektaklis nusibodo ir man pačiai. Daugiau nebegalėjau laiko leisti ligoninėje, todėl vieną vakarą ėmiau ir pabėgau. Šį kart buvo daug lengviau. 

Apie tai, jog mano gydytoja rasta nužudyta, aš sužinojau jau pabėgusi iš ligoninės. Kėblindama gatve pro autobuso stotį, išgirdau, kaip viena močiutė garsiai skaitė laikraščio naujienas savo šalia sėdinčiai draugei. Nė nenumanau, kas galėjo tai padaryti, tačiau tai buvau tikrai ne aš. Kažkas norėjo, jog žmogžudystė atrodytų kaip mano darbas, todėl paliko raštelį apie mano tėtį. Aš to niekada nedaryčiau. Ne. 

Po pabėgimo prisiglaudžiau seno apleisto namo rūsyje. Mažas, jau seniai nebegyvenamas namukas niekam nekrito į akis, buvo toli nuo miesto centro. Ten praleidau visus metus. Viduje radau konservuotų daržovių ir vaisių. Daugybė indelių. Jų man užteko visiems metams. Metų užteko ir tam, kad žmonės šiek tiek užsimirštų apie mergaitę - žudikę, kuri pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Todėl būtent šiandien nusprendžiau išlįsti. Man ne tik baigėsi maisto atsargos, bet ir įgriso visur knibždantys vabalai, drėgmė ir pūvančių žiurkių kvapas. 

Stropiai suėmiau savo plaukus ir paslėpiau po gobtuvu. Šaliu pridengiau veidą ir žengiau išėjimo link. Dar atsigręžiau ir apsidairiau, ar viską pasiėmiau. Čia grįžti jau neketinau. pamažu atvėriau duris ir į rūsį įleidau mažą šviesos spindulį. Akimirką sustingau, Patraukiau už rankenos ir iš paskutinių jėgų plačiai atvėriau sunkias duris. Man į akis žaibišku greičiu lindo dienos šviesa, kuri šiek tiek erzino. Prisimerkiau. Ašarojo akys. Įkvėpiau gryno oro gurkšnį ir godžiai jį nurijau. Pamažu atsimerkiau ir visam laikui palikau drėgną patalpą. 

Sparčiai raičiau kojas ir skuodžiau šaligatviu. Nuleidusi žvilgsnį žemyn stebėjau besikeičiančias plyteles, kurios iš esmė buvo vienodos. Tik viena kita nuo žmonių žingsnių jau aptrupėjusi. Pėdinau ir visai praradau laiko nuovoką. Greit sutemo, o aš nė nepajutau, kaip priėjau miesto galą. Prieš mane atsivėrė didžiulio sąvartyno vaizdas. Susidomėjau juo ir ėjau artyn. Apsidairiau aplinkui - nieko nebuvo. Įsmeigiau akis į šiukšles ir lyg kažko ieškojau. Lyg žinojau, kad čia kažką rasiu. Koja paspyriau šiukšles tai į vieną, tai į kitą šalį. Aptikau jį, savo dienoraštį. Dar sykį kruopščiai apsižvalgiau, ar nieko nėra aplink. Atsargiai pritūpiau ir pagriebiau dienoraštį. Pasikišau jį po pažastimi ir apsisukusi ėjau atgal. 

Visai sutemo, pakilo žvarbus šiaurės vėjas. Pažįstu šį vėją. Jis pasirodo maždaug kovo mėnesį. Tada supratau, kad jau už savaitės - mano gimimo diena. Užsisvajojusi ir prisiminimuose paskendusi ėjau gatve. Nelauktai kažkoks pažįstamas balsas šūktelėjo mano vardą, tačiau aš niekaip negalėjau prisiminti, kur aš jį girdėjau ir kam jis priklauso... Atsisukau.