Ištrauka iš dienoraščio:
1998, koks skirtumas kokia diena
" Tokia sugniuždyta aš dar niekada nesijaučiau. Skruostais vis dar tekėjo sūrus vanduo iš ašarų latakų. Aš laukiau atsakymo. Namų šeimininkas pakėlė mane nuo grindų ir pasodino virtuvėje prie stalo. Rankove braukiausi tai per nosį, tai per akis. Vyriškis priešais mane numetė laikraštį ir pirštu parodė antraštę, kurią, kaip supratau, turėjau perskaityti. Pamačiusi savo nuotrauką laikraštyje man beveik fiziškai suskaudo širdies plotą.
Ištrauka iš laikraščio:
" SKAUDI TRAGEDIJA VERSLININKO NAMUOSE
Spalio 11 dieną, anksti ryte buvo rastas garsaus verslininko O.S. kūnas. Pirminiais duomenimis vyrą nužudė jo paties dukra A.S. Kaip liudijo verslininko žmona K.S., išsigandusi ji pabėgo pas netoliese gyvenančią savo motiną ir pasisakė apie nelaimę. Vyro kūne rasta 11 durtinių žaizdų. Pagrindinė įtariamoji A.S. suimta ir laukia teismo. Įvykio aplinkybės tiriamos. "
" Dabar viskas aišku. Aš - žudikė, nors ir nenorėjau daryti skubotų išvadų. Nužudžiau patį brangiausią žmogų. Bet aš nieko apie tai nepamenu. Kodėl?
- Tai ne viskas, ką aš žinau apie tai. - pasakęs vyras įjungė televizorių. - Tavęs ieško. Ir tikrai žinau, kad ieškos būtent čia. Aš daugiau nemalonumų su teisėsauga nenoriu, todėl turiu paprašyti tavęs palikti šiuos namus. Kuo greičiau.
- Tai tu man nepadėsi? - paklausiau. Kažkodėl tikėjausi iš jo sulaukti pagalbos. Nepaisant jo nebrandžių juokelių, jis man pasirodė tikrai protingas ir malonus.
- Aš ne tas, kurio tau reikia... Persirenk švariais drabužiais ir keliauk. Čia tavo bėdos, o ne mano.
Šiais žodžiais jis mane pastūmėjo į prarają ir įdavė į rankas akmenį, kad nusirisčiau dar giliau į dugną... tačiau dariau taip, kaip jis liepė. Bėgomis atsiradau savo kambaryje, persirengiau švariais drabužiais, į kuprinę susimečiau keletą daiktų ir dėl viso pikto pasiruošiau maskuotę. Įvertinau riziką ir tikrai nusprendžiau, jog man čia likti pavojinga. Mintyse dėkojau jam, kad nelaiko manęs ir leidžia elgtis kaip noriu.
Išėjau ir atsisveikinau su namu, į kurį niekada nebeteks kelti kojos. Jaučiau pareigą padėkoti mamos broliui už tai, kad atvėrė man akis ir kiek išsklaidę nežinią, tačiau to nepadariau.
- Iki malonaus. - atsisveikinau ir pasileidau bėgti gatvės link.
Eidama norėjau nustumti blogas mintis tolyn ir galvoti kažką kito, kas ne taip pjauna širdį. Tačiau kad ir kaip stengiausi vyti mintis šalin, aš vistiek turėjau sugalvoti kur man eiti ir ką daryti. Savo gyvenimą laikiau savo rankose tiesiogine ta žodžio prasme. Apgalvojau viską. Buvau net priėjusi prie tokio absurdiškiausio sprendimo - baigti savo gyvenimą ir tai, kas iš jo dar liko. Tačiau man gaila savo gyvybės. Man gaila bet kokios gyvos būvasties. Negaliu patikėti kaip aš galėjau tėvui padaryti 11 dūrių. To vakaro aš kaip tyčia nepamenu. Hmm. Nepamenu ir to, kad būčiau plėšiusi savo dienoraštį. Tikriausiai aš viską detaliai buvau užrašiusi apie šį košmarišką įvykį, tačiau kažkas nenorėjo, kad tiesą išlįstų į paviršių.
Ilgėjausi tėčio. Net nebuvau jo laidotuvėse. Paskutinį kartą jis lytėjo mane tą lemtingą vakarą. Žliumbiau vos ne kas minutę, kol jau pasibaigė visas skystis manyje.
Sėdausi į vakarinį autobusą. Man reikia vykti iš miesto. Slapstytis nuo teisėsaugos nėra malonu, tačiau pasiduoti aš neketinu. Išsiaiškinsiu, kas nužudė mano tėvą ir pasirūpinsiu, kad tas menkysta sėstų ilgam. Tai negaliu būti aš. Ar aš galėčiau įveikti savo tėvą, kuris yra daug kartų už mane aukštesnis ir stipresnis? Namuose buvo ir ponia x, ir josios draugas. Ar nei viena iš suaugusiųjų negalėjo sutramdyti keturiolikmetės? Ir įdomiausia. Kodėl kūnas rastas ryte. nors nužudymas įvykdytas vakare?
Viską narpliojau ir jaučiausi kaip žmogus su aukštuoju išsilavinimu. Siaubingai skaudėjo galvą, o aš jau spėjau įsijausti į detektyvės rolę pati to nejusdama.
Visą laiką, kol autobusu riedėjau užmiesčio link, į mane spoksojo žmonės. Pasijaučiau apnuoginta ir iš kuprinės greit išsitraukiau skrybėlę ir šalį. Pastarąją užsimaukšlinau ant galvos ir pasileidau plakus, o šalį užrišau ties nosimi. Nevykusi maskuotė, tačiau tai geriau, nei būti atpažintai ir sugrąžintai ten, kur neturiu būti.
Staiga prisiminiau Aną. Supratau, kaip labai jos pasiilgau ir kaip stipriai man šiuo metu jos reikia.
Oras prastėjo, o kai man jau buvo laikas palikti šiltą autobusą, dangus labai gailiai verkė. Aš verkiau su juo. Jau temo. Saulė atidavė paskutinį spindulį šviesos ir dingo už horizonto. Iki šios akimirkos, aš niekada nemaniau, kad kada nors atsitiks taip, jog turėsiu bijoti žmonių, ieškoti kur pernakvoti ir laikyti dviejų žmonių ateitį savo rankose. O šiandien miegosiu gatvėje. Kuprinėje buvo dar vienas daiktas - antklodė. Pasiėmiau ją ir šiltai apsikamšiau. Rytoj pradėsiu viską aiškintis. Bijau miegoti. Skresgatvis tikrai šiurpus, o už juodų siluetų kažkas juda... "
*
6 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, nežinau kada, bet man pavyko
" Naktinis miestas labai gražus. Apšviestos gatvės, parduotuvių vitrinos. Ėjau senai pažįstamais keliais ir nedrąsiai dairiausi aplinkui. Aš žinojau, kad manęs tikrai ieško ir žūtbūt stengiasi rasti.
Būdama ten aš labiausiai norėjau ištrūkti ir grįžti namo. Tas noras buvo dar stipresnis kai bėgau mišku. O dabar... dabar, kai man beliko pereiti kelias gatves ir atsidursiu namuose, aš išsigandau. Bijojau ir dvejojau, ar man išviso ten reikėtų eiti. Net negalėjau įsivaizduoti, kas manęs ten laukia. Tiksliau... O kas jei manęs išviso niekas nelaukia? Aš per daug klausinėju. Man reikia kažką daryti, ne tik galvoti.
Nors ir nedrąsiai, aš vistiek žingsniavau namų pusėn. Jau galutinai sutemo. Išvydau savo namus. Jokios švieselės languose. Pasileidau bėgti, užstraksėjau laiptais ir patraukiau duris. Jos buvo užrakintos. Nesistebiu. Kiek pamenu, mes visada anksti užrakindavome duris, o kartais jos būdavo rakinamos visą dieną. Nieko blogo neįtariau, tačiau belstis nenorėjau.
Mūsų kieme stovėjo mažas sandėliukas, kuriame laikydavome visokiausius įrankius. Nutariau, kad naktį praleisiu jame. Palauksiu ryto ir tada žengsiu į namų vidų.
Įsitaisiau ant palangės ir iškart užmigau.
Rytas. Pabudau ir buvau visai pamiršusi, kad guliu ant siauros medinės palangės. Verčiausi ant kito šono ir nukritau ant grindų. Kažkur trinktelėjau galvą.
- Velnias! - sucypiau.
Staiga išgirdau kažką ateinant. Tikrai girdėjau sunkius žingsnius, kurie vis garsėjo ir artėjo. Sustingau ir nutilau. Klausiausi savo širdies plakimo ir užsimerkiau. Man į galvą toptelėjo mintis: kur pirmiausia apsilanko bėgliai? Savo namuose. Aš padariau tą patį. Manęs ieškos būtent čia. Pradėjau drebėti. Ne. Aš ten negrįšiu. Ne! Ne! Ne! Apsidairiau aplinkui ir ieškojau vietos pasislėpti. Užlindau už lentynos ir laukiau, kas bus. Jau buvau bepradedanti verkti netikromis ašaromis, kai pamačiau vyriškio galvą. Jis atidžiai nužvelgė kiekvieną kertelę. Vyras nepriminė policininko ar bet kokio kito teisėsaugininko. Jaunas, dailaus veido ir ilgai neskusta barzda.
- Aš esu beveik tikras, kad čia girdėjau žmogaus balsą. Jei čia kas nors yra, išlįsk dabar arba aš laikysiu save bepročiu. - pradėjo dėstyti jis.
Nė neketinau išsiduoti, tačiau kaip tik tą akimirką mane pradėjo dusinti.
Kas nutiko toliau tame sandėliuke - pasakyti negaliu. Atsibudau savo kambaryje, savo lovoje, savo aplinkoje. Negali būti. Ar visa tai, ką patyriau buvo tik sapnas? Jau beveik tuo patikėjau, tačiau pro duris į mane spoksojo tas pats vyriškis, kuris aptiko mane sandėliuke. Vis dėl to tai ne sapnas. Tai mano gyvenimas ir tai, kas iš jo liko.
- Viską palikau taip, kaip ir radau. Namas didelis, man užtenka vos vieno kambario, - kalbėjo nepažįstamasis ir pirštu braukė per apdulkėjusias lentynas.
Norėjau atsikelti, tačiau vos pajudėjau man siaubingai suskaudo galvą. Cyptelėjau ir grįžau į pradinę padėtį. Paslaugusis vyras prisėdo ant mano lovos ir tarė:
- Kaip tu čia atsiradai?
Žiūrėjau į jį kaip į tikrą beprotį. tai aš norėčiau jo paklausti kaip atsiradau savo lovoje. Jis matyt suprato apie ką galvoju ir tęsė:
- Sandėliuke. Ką ten veikei? Nevykusi vieta slėptis. Gerai, kad neįlindai į šuns būdą. - šaipėsi jis, paleisdamas savo nebrandų juokelį.
- Jūs nesuprasite. Ilga ir paini istorija. Tiesą sakant - labai ilga ir labai paini.
- O tu kietesnė nei aš maniau.
- Ką jūs turite omenyje? - pasidomėjau, kadangi sakydamas "kietesnė" jis šlykščiai šypsojosi.
- Ech. Vaikus aš visada laikiau ištižėliais, naiviais ir nieko nesugebančiais padarais. nemėgstu vaikų. Bet tu pakeitei mano nuomonę apie juos.
- Nesuprantu apie ką jūs... numykiau ir laukiau, ką jis sakys toliau.
Vyriškis atsistojo ir išėjo, tačiau nepraėjus nei minutei grįžo nešinąs pelenine. Atsisėdo į tą pačią, dar ataušti nespėjusią vietą ant lovos ir užsirūkė.
- Jūs dar vienas ponios x "draugas"? paklausiau ir susiraukiau, nes kambarys prisipildė dūmų.
- Kokios ponios? X? - su cigarėte dantyse užduotas klausimas man pasirodė juokingas ir pati nejaučiau, kaip nusišypsojau, o jis man - atgal.
- Mano motina. Tu pas ją? - surimtėjau ir pakartojau klausimą.
- Tavo motina iš čia išsikraustė iškart po to, kai tu nužudei savo tėvą. Kristina (toks buvo mano motinos vardas, bet geriau vadinkime ją ponia x) iškart pasirašė dokumentus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog ji tavęs išsižada kaip dukros. Namą atidavė man.
Akimirkai apmiriau. Kaip suprast aš nužudžiau savo tėvą? Tą, kurį labiausiai mylėjau? Ne, negali būti. Nieko panašaus nepamenu.
- Atrodai, lyg girdėtum tai pirmąkart. - šiepė mane nepažįstamasis.
- Taip ir yra! Kodėl aš turėčiau jumis tikėti? - netikėjau nei vienu jo žodžiu. - Kas jūs esat ir kodėl čia gyvenat?! - nuo šito sakinio rėkiau isteriškai ir jis atsitraukė.
Pastebėjau, kad vyras ne itin norėjo apie tai kalbėti, tačiau akimirką patylėjęs vistiek prabilo.
- Aš tavo mamos brolis, apie kurį nei tu, nei tavo tėvas nežinojo. Kristina apie mane nekalbėjo, nes gėdijosi manęs. Esu nesenai paleistas iš kalėjimo už kelių merginų išprievartavimą. Bet tai jau juoda praeitis, kurios nenoriu prisiminti.
Akimirką tylėjom. Aš bandžiau "sukramtyti" viską, ką jis pasakė, tačiau informacijos man buvo per daug.
- Tu manimi netiki, argi ne taip? - jis suardė tylą.
(Būdama su šituo vyru aš jaučiausi pažeidžiama auka. Atrodė, kad jis skverbiasi į mano mintis.) Į klausimą atsakiau papurtydama galvą į šalis.
- Einam. - tai pasakęs jis pasiėmė peleninę, griebė mane už rankos ir aš, tiesiogine to žodžio prasme skridau iš lovos ir nė nepastebėjau, kaip mes atsiradome žemai.
Išvydusi aplinką galva pradėjo tvinksėti. Mane sugriebė ir nešė prisiminimų banga. Virtuvė. Stalas. Peilis. Klyksmas. Kraujas. Išplėšiau savo ranką iš vyriško delno ir suklupau. Nosyje jaučiau šlykštų kraujo kvapą.
- Kaip aš tai padariau? - paklausiau.
- Ką?
- Kaip aš nužudžiau savo tėvą? - alsavau ir verkiau tuo pačiu metu, todėl girdėjosi tik šniokštimas... "
1998, nežinau kada, bet man pavyko
" Naktinis miestas labai gražus. Apšviestos gatvės, parduotuvių vitrinos. Ėjau senai pažįstamais keliais ir nedrąsiai dairiausi aplinkui. Aš žinojau, kad manęs tikrai ieško ir žūtbūt stengiasi rasti.
Būdama ten aš labiausiai norėjau ištrūkti ir grįžti namo. Tas noras buvo dar stipresnis kai bėgau mišku. O dabar... dabar, kai man beliko pereiti kelias gatves ir atsidursiu namuose, aš išsigandau. Bijojau ir dvejojau, ar man išviso ten reikėtų eiti. Net negalėjau įsivaizduoti, kas manęs ten laukia. Tiksliau... O kas jei manęs išviso niekas nelaukia? Aš per daug klausinėju. Man reikia kažką daryti, ne tik galvoti.
Nors ir nedrąsiai, aš vistiek žingsniavau namų pusėn. Jau galutinai sutemo. Išvydau savo namus. Jokios švieselės languose. Pasileidau bėgti, užstraksėjau laiptais ir patraukiau duris. Jos buvo užrakintos. Nesistebiu. Kiek pamenu, mes visada anksti užrakindavome duris, o kartais jos būdavo rakinamos visą dieną. Nieko blogo neįtariau, tačiau belstis nenorėjau.
Mūsų kieme stovėjo mažas sandėliukas, kuriame laikydavome visokiausius įrankius. Nutariau, kad naktį praleisiu jame. Palauksiu ryto ir tada žengsiu į namų vidų.
Įsitaisiau ant palangės ir iškart užmigau.
Rytas. Pabudau ir buvau visai pamiršusi, kad guliu ant siauros medinės palangės. Verčiausi ant kito šono ir nukritau ant grindų. Kažkur trinktelėjau galvą.
- Velnias! - sucypiau.
Staiga išgirdau kažką ateinant. Tikrai girdėjau sunkius žingsnius, kurie vis garsėjo ir artėjo. Sustingau ir nutilau. Klausiausi savo širdies plakimo ir užsimerkiau. Man į galvą toptelėjo mintis: kur pirmiausia apsilanko bėgliai? Savo namuose. Aš padariau tą patį. Manęs ieškos būtent čia. Pradėjau drebėti. Ne. Aš ten negrįšiu. Ne! Ne! Ne! Apsidairiau aplinkui ir ieškojau vietos pasislėpti. Užlindau už lentynos ir laukiau, kas bus. Jau buvau bepradedanti verkti netikromis ašaromis, kai pamačiau vyriškio galvą. Jis atidžiai nužvelgė kiekvieną kertelę. Vyras nepriminė policininko ar bet kokio kito teisėsaugininko. Jaunas, dailaus veido ir ilgai neskusta barzda.
- Aš esu beveik tikras, kad čia girdėjau žmogaus balsą. Jei čia kas nors yra, išlįsk dabar arba aš laikysiu save bepročiu. - pradėjo dėstyti jis.
Nė neketinau išsiduoti, tačiau kaip tik tą akimirką mane pradėjo dusinti.
Kas nutiko toliau tame sandėliuke - pasakyti negaliu. Atsibudau savo kambaryje, savo lovoje, savo aplinkoje. Negali būti. Ar visa tai, ką patyriau buvo tik sapnas? Jau beveik tuo patikėjau, tačiau pro duris į mane spoksojo tas pats vyriškis, kuris aptiko mane sandėliuke. Vis dėl to tai ne sapnas. Tai mano gyvenimas ir tai, kas iš jo liko.
- Viską palikau taip, kaip ir radau. Namas didelis, man užtenka vos vieno kambario, - kalbėjo nepažįstamasis ir pirštu braukė per apdulkėjusias lentynas.
Norėjau atsikelti, tačiau vos pajudėjau man siaubingai suskaudo galvą. Cyptelėjau ir grįžau į pradinę padėtį. Paslaugusis vyras prisėdo ant mano lovos ir tarė:
- Kaip tu čia atsiradai?
Žiūrėjau į jį kaip į tikrą beprotį. tai aš norėčiau jo paklausti kaip atsiradau savo lovoje. Jis matyt suprato apie ką galvoju ir tęsė:
- Sandėliuke. Ką ten veikei? Nevykusi vieta slėptis. Gerai, kad neįlindai į šuns būdą. - šaipėsi jis, paleisdamas savo nebrandų juokelį.
- Jūs nesuprasite. Ilga ir paini istorija. Tiesą sakant - labai ilga ir labai paini.
- O tu kietesnė nei aš maniau.
- Ką jūs turite omenyje? - pasidomėjau, kadangi sakydamas "kietesnė" jis šlykščiai šypsojosi.
- Ech. Vaikus aš visada laikiau ištižėliais, naiviais ir nieko nesugebančiais padarais. nemėgstu vaikų. Bet tu pakeitei mano nuomonę apie juos.
- Nesuprantu apie ką jūs... numykiau ir laukiau, ką jis sakys toliau.
Vyriškis atsistojo ir išėjo, tačiau nepraėjus nei minutei grįžo nešinąs pelenine. Atsisėdo į tą pačią, dar ataušti nespėjusią vietą ant lovos ir užsirūkė.
- Jūs dar vienas ponios x "draugas"? paklausiau ir susiraukiau, nes kambarys prisipildė dūmų.
- Kokios ponios? X? - su cigarėte dantyse užduotas klausimas man pasirodė juokingas ir pati nejaučiau, kaip nusišypsojau, o jis man - atgal.
- Mano motina. Tu pas ją? - surimtėjau ir pakartojau klausimą.
- Tavo motina iš čia išsikraustė iškart po to, kai tu nužudei savo tėvą. Kristina (toks buvo mano motinos vardas, bet geriau vadinkime ją ponia x) iškart pasirašė dokumentus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog ji tavęs išsižada kaip dukros. Namą atidavė man.
Akimirkai apmiriau. Kaip suprast aš nužudžiau savo tėvą? Tą, kurį labiausiai mylėjau? Ne, negali būti. Nieko panašaus nepamenu.
- Atrodai, lyg girdėtum tai pirmąkart. - šiepė mane nepažįstamasis.
- Taip ir yra! Kodėl aš turėčiau jumis tikėti? - netikėjau nei vienu jo žodžiu. - Kas jūs esat ir kodėl čia gyvenat?! - nuo šito sakinio rėkiau isteriškai ir jis atsitraukė.
Pastebėjau, kad vyras ne itin norėjo apie tai kalbėti, tačiau akimirką patylėjęs vistiek prabilo.
- Aš tavo mamos brolis, apie kurį nei tu, nei tavo tėvas nežinojo. Kristina apie mane nekalbėjo, nes gėdijosi manęs. Esu nesenai paleistas iš kalėjimo už kelių merginų išprievartavimą. Bet tai jau juoda praeitis, kurios nenoriu prisiminti.
Akimirką tylėjom. Aš bandžiau "sukramtyti" viską, ką jis pasakė, tačiau informacijos man buvo per daug.
- Tu manimi netiki, argi ne taip? - jis suardė tylą.
(Būdama su šituo vyru aš jaučiausi pažeidžiama auka. Atrodė, kad jis skverbiasi į mano mintis.) Į klausimą atsakiau papurtydama galvą į šalis.
- Einam. - tai pasakęs jis pasiėmė peleninę, griebė mane už rankos ir aš, tiesiogine to žodžio prasme skridau iš lovos ir nė nepastebėjau, kaip mes atsiradome žemai.
Išvydusi aplinką galva pradėjo tvinksėti. Mane sugriebė ir nešė prisiminimų banga. Virtuvė. Stalas. Peilis. Klyksmas. Kraujas. Išplėšiau savo ranką iš vyriško delno ir suklupau. Nosyje jaučiau šlykštų kraujo kvapą.
- Kaip aš tai padariau? - paklausiau.
- Ką?
- Kaip aš nužudžiau savo tėvą? - alsavau ir verkiau tuo pačiu metu, todėl girdėjosi tik šniokštimas... "
5 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, pabėgimo diena
" Manęs atėjo pasiimti ir vesdami į rankas įbruko kelias riekes duonos. Ją pasilikau, nes man pabėgus misti iš kažko vistiek reikės. Galvoje nebetilpo mintys. Ar aš tam tikrai pasiruošusi man abejonių nekilo, tačiau kur pateksiu ten už sienų - nežinojau. Už jų nieko nematyti, nieko negirdėti. (Apylinkes pažįstu puikiai ir apie tokią vietą kaip ši nieko nežinojau. Tikriausiai ji yra toli nuo mano gyvenamosios vietos arba visai kitam mieste.) Šventai tikėjau, kad netoliese rasiu savo namus.
Po keleto valandų, praleistų ant suoliuko aš vis dar naiviai tikėjausi, kad man bus paaiškinta kodėl keletą dienų buvau priversta badauti, kodėl taip kietai miegodavau ir kodėl staiga dingo Ana. Bet žinoma taip nebuvo. Niekas nė nesiteikė pasiteirauti kodėl aš kruvina, kas nutiko langui ir ar apskritai man viskas yra gerai. Nesvarbu. Aš išdidžiai sėdėjau ir laikiausi iš paskutiniųjų. Stengiausi neišsiduoti, jog sergu ir neparodyti, kad beprotiškai jaudinuosi.
Kaip ir visada vartai sunkiai ir tingiai atsidarė ir lyg griaustinis iš giedro dangaus pasirodė sunkvežimis. Apsidairiau aplinkui. Prižiūrėtojos įtartinai dingę, vaikai užsiėmę. Man jau reikia veikti.
Bėgau prie sunkvežimio ir pamečiau dienoraštį. Atsigręžiau atgal. Jis gulėjo už keleto metrų nuo manęs. Akimirką suabejojau ar verta grįžti ir ar nesugadinsiu savo plano grįždama. Greitai mečiausi atgal, pačiupau dienoraštį, užsikišau už drabužių ir pasileidau bėgti pro atdarus vartus. Tą kart šis sprendimas man pasirodė geresnis. Mane pastebėjusi prižiūrėtoja pradėjo šaukti ir bėgti paskui. Aš daugiau neatsigręžiau. Bėgau kiek kojos neša. Pasukau vos pramintu miško taku. Ėmė kaukti sirenos ir aš išgirdau lojančius šunis. "Šakės..." - pagalvojau ir, nenorėdama prarasti greičio, nebesigręžiojau atgal. Nežinau, ar ilgai mane vijosi. Ausis apgulė sirenų kaukimas. Garsui silpnėjant kartu silpo ir mano jėgos. Kojos vilkosi žeme. Kad manęs taip lengvai nesurastų, vingiavau miško takais ir nebesupratau kur randuosi. Labiausiai bijojau, kad nebūčiau atsigręžusi atgal ir pro medžių proskynas neišvysčiau to pastato, iš kurio ką tik pabėgau.
Naktys beprotiškai šaltos. Man žūtbūt reikia rasti kur pernakvoti.
Aš ėjau toliau. Ėjau, nors man jau buvo nutirpę kojos. Nežinau ar nuo keliasdešimties kilometrų, kuriuos nuėjau, ar nuo to, kad kojos buvo kiaurai permirkę. Dangus aptrauktas storais juodais it derva debesimis. Meldžiausi, kad nepradėtų lyti. Dairiausi į visas puses su viltimi pamatyti namą, žmogų... bet ką. Nieko. Ištisus kilometrus driekėsi miškas. Kuo toliau, tuo tankesnis jis darėsi. Supratau, kad būsiu suklydusi ir pasukusi ne į tą pusę. Nustojau apie tai galvoti, nes nieko pakeisti jau negaliu. Pati stebėjausi, iš kur pas mane tiek stiprybės ir kur dingo mano dusulio priepuoliai, kankinę vos ne kas valandą.
Įsitikinusi, kad nieko aplink nėra, prisėdau pailsėti. Sukirtau duonos riekę. Man iš nosies pradėjo tekėti kraujas, burna džiuvo, delnai prakaitavo. Įtariau, kad duona galėjo būti užnuodyta arba prisotinta to, kas kenkia mano sveikatai. Įsikišau pirštą į gerklę ir išvėmiau skrandžio turinį. Dabar nusilpti man negalima.
Jau kilau eiti, kai išgirdau atvažiuojančią mašiną. Taip, tai tikrai buvo lengvosios mašinos variklio burzgesys. Man prašviesėjo protas. Netoliese tikrai yra kelias. Aidas neleido suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas. Stojo tyla, tačiau po keletos minučių išgirdau dar vieną mašiną. Ėjau priekin, užlipau kalvele ir jos papėdėje jau buvo matyti kelias. Pasileidau bėgti. Mečiau žvilgsnį į kitą pusę ir pamačiau kelis aukštus pastatus. Tai mano miestas. Dar kart nedrąsiai pažvelgiau pro petį atgal, ar niekas manęs nesiveja. Mano laimei nieko nebuvo. Šyptelėjau ir verkdama pasileidau bėgti. Pamiršau, kad riekia žiūrėti po kojomis ir suklupau. Kokia aš vėpla. Per ašaras man užrasojo akys ir liejosi vaizdas, bet aš buvau tokia laiminga, jog man nerūpėjo. (Bėgau miesto link prie pat kelio, pasislėpusi už medžių. Nenorėjau, kad mane pastebėtų vairuotojai. Jokio dėmesio man iš tiesų nereikėjo.)
Po valandos aš jau tryniausi miesto gatvėmis. Automobilių signalai, variklių gaudesys, žmonės - aš viso to buvau labai išsiilgusi. Šaligatviais eiti daug lengviau. Atrodau klaikiai. Skubu namo. "
Autoriaus žodžiai: Adriana po šiuo sakiniu nupiešė saulę su veiduku, kuris šypsojosi. Šypseną puošė duobutės. Manoma, kad Adriana nupiešė Anos veidą. Specialiai ar nesąmoningai - pasakyti negalime. Ji nepaliko jokio prierašo.
1998, pabėgimo diena
" Manęs atėjo pasiimti ir vesdami į rankas įbruko kelias riekes duonos. Ją pasilikau, nes man pabėgus misti iš kažko vistiek reikės. Galvoje nebetilpo mintys. Ar aš tam tikrai pasiruošusi man abejonių nekilo, tačiau kur pateksiu ten už sienų - nežinojau. Už jų nieko nematyti, nieko negirdėti. (Apylinkes pažįstu puikiai ir apie tokią vietą kaip ši nieko nežinojau. Tikriausiai ji yra toli nuo mano gyvenamosios vietos arba visai kitam mieste.) Šventai tikėjau, kad netoliese rasiu savo namus.
Po keleto valandų, praleistų ant suoliuko aš vis dar naiviai tikėjausi, kad man bus paaiškinta kodėl keletą dienų buvau priversta badauti, kodėl taip kietai miegodavau ir kodėl staiga dingo Ana. Bet žinoma taip nebuvo. Niekas nė nesiteikė pasiteirauti kodėl aš kruvina, kas nutiko langui ir ar apskritai man viskas yra gerai. Nesvarbu. Aš išdidžiai sėdėjau ir laikiausi iš paskutiniųjų. Stengiausi neišsiduoti, jog sergu ir neparodyti, kad beprotiškai jaudinuosi.
Kaip ir visada vartai sunkiai ir tingiai atsidarė ir lyg griaustinis iš giedro dangaus pasirodė sunkvežimis. Apsidairiau aplinkui. Prižiūrėtojos įtartinai dingę, vaikai užsiėmę. Man jau reikia veikti.
Bėgau prie sunkvežimio ir pamečiau dienoraštį. Atsigręžiau atgal. Jis gulėjo už keleto metrų nuo manęs. Akimirką suabejojau ar verta grįžti ir ar nesugadinsiu savo plano grįždama. Greitai mečiausi atgal, pačiupau dienoraštį, užsikišau už drabužių ir pasileidau bėgti pro atdarus vartus. Tą kart šis sprendimas man pasirodė geresnis. Mane pastebėjusi prižiūrėtoja pradėjo šaukti ir bėgti paskui. Aš daugiau neatsigręžiau. Bėgau kiek kojos neša. Pasukau vos pramintu miško taku. Ėmė kaukti sirenos ir aš išgirdau lojančius šunis. "Šakės..." - pagalvojau ir, nenorėdama prarasti greičio, nebesigręžiojau atgal. Nežinau, ar ilgai mane vijosi. Ausis apgulė sirenų kaukimas. Garsui silpnėjant kartu silpo ir mano jėgos. Kojos vilkosi žeme. Kad manęs taip lengvai nesurastų, vingiavau miško takais ir nebesupratau kur randuosi. Labiausiai bijojau, kad nebūčiau atsigręžusi atgal ir pro medžių proskynas neišvysčiau to pastato, iš kurio ką tik pabėgau.
Naktys beprotiškai šaltos. Man žūtbūt reikia rasti kur pernakvoti.
Aš ėjau toliau. Ėjau, nors man jau buvo nutirpę kojos. Nežinau ar nuo keliasdešimties kilometrų, kuriuos nuėjau, ar nuo to, kad kojos buvo kiaurai permirkę. Dangus aptrauktas storais juodais it derva debesimis. Meldžiausi, kad nepradėtų lyti. Dairiausi į visas puses su viltimi pamatyti namą, žmogų... bet ką. Nieko. Ištisus kilometrus driekėsi miškas. Kuo toliau, tuo tankesnis jis darėsi. Supratau, kad būsiu suklydusi ir pasukusi ne į tą pusę. Nustojau apie tai galvoti, nes nieko pakeisti jau negaliu. Pati stebėjausi, iš kur pas mane tiek stiprybės ir kur dingo mano dusulio priepuoliai, kankinę vos ne kas valandą.
Įsitikinusi, kad nieko aplink nėra, prisėdau pailsėti. Sukirtau duonos riekę. Man iš nosies pradėjo tekėti kraujas, burna džiuvo, delnai prakaitavo. Įtariau, kad duona galėjo būti užnuodyta arba prisotinta to, kas kenkia mano sveikatai. Įsikišau pirštą į gerklę ir išvėmiau skrandžio turinį. Dabar nusilpti man negalima.
Jau kilau eiti, kai išgirdau atvažiuojančią mašiną. Taip, tai tikrai buvo lengvosios mašinos variklio burzgesys. Man prašviesėjo protas. Netoliese tikrai yra kelias. Aidas neleido suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas. Stojo tyla, tačiau po keletos minučių išgirdau dar vieną mašiną. Ėjau priekin, užlipau kalvele ir jos papėdėje jau buvo matyti kelias. Pasileidau bėgti. Mečiau žvilgsnį į kitą pusę ir pamačiau kelis aukštus pastatus. Tai mano miestas. Dar kart nedrąsiai pažvelgiau pro petį atgal, ar niekas manęs nesiveja. Mano laimei nieko nebuvo. Šyptelėjau ir verkdama pasileidau bėgti. Pamiršau, kad riekia žiūrėti po kojomis ir suklupau. Kokia aš vėpla. Per ašaras man užrasojo akys ir liejosi vaizdas, bet aš buvau tokia laiminga, jog man nerūpėjo. (Bėgau miesto link prie pat kelio, pasislėpusi už medžių. Nenorėjau, kad mane pastebėtų vairuotojai. Jokio dėmesio man iš tiesų nereikėjo.)
Po valandos aš jau tryniausi miesto gatvėmis. Automobilių signalai, variklių gaudesys, žmonės - aš viso to buvau labai išsiilgusi. Šaligatviais eiti daug lengviau. Atrodau klaikiai. Skubu namo. "
Autoriaus žodžiai: Adriana po šiuo sakiniu nupiešė saulę su veiduku, kuris šypsojosi. Šypseną puošė duobutės. Manoma, kad Adriana nupiešė Anos veidą. Specialiai ar nesąmoningai - pasakyti negalime. Ji nepaliko jokio prierašo.
4 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, vis dar lapkričio kažkelintoji
" Nebejaučiau šilumos, todėl pabudau. Anos jau nebebuvo. Aš žinojau, kur ji išėjo, tačiau dėl viso pikto suskubau patikrinti, ar tikrai. Aš negalėjau patikėti savo akimis. Nebebuvo nieko: nei jos dantų šepetėlio, nei knygelių, kurias skaitydavome, nei plaukų šepečio... nieko, kas priklausytų jai. Atrodė, lyg čia jos ir nebuvo. Gal tikrai nebuvo? Dairiausi raštelio ar kažko panašaus, tačiau veltui. Nebuvo nė menkiausios užuominos, jokio pasiaiškinimo... Buvau vėl nustumta į nežinią, kaip tą rytą, kai čia pabudau. Tik šį kart aš grimzdau dar giliau. Pradėjau verkti. Ankščiau gyvenime neverkusi aš žliumbiau kaip kūdikis ir nesugebėjau suvaldyti ašarų. Kur aš esu, po velnių?! man pradėjo skaudėti ranką. Atitirpo, žaizdos dar labiau atsivėrė. Jau nebesupratau, ar verkiau iš skausmo, ar dėl to, kad beviltiškai rėkiau ir kalbėjausi su sienomis.
Aš nebesitvardžiau. Pribėgau prie durų ir ėmiau jas talžyti rankomis, kojomis, po to - visu kūnu prisiplodavau į jas. Klykiau iš skausmo, tačiau mano galva ištuštėjo. Man pasidarė lengviau. Nurimau. Man pačiai buvo gėda dėl savo tokio elgesio. Galėjau rėkti kiek panorėjus - niekas nė nesukruto, neatėjo ir neliepė nusiraminti. Atrodė, kad viskas normalu ir taip daryti įprasta. Laukiau pietų, kada man atneš valgį. Ne, ne dėl to, kad aš noriu numalšinti alkį. Laukiu tam, kad ateitų viena iš tų prižiūrėtojų ir man kažką pasakytų. O ir aš galbūt išdrįsčiau ko nors paklausti. Nors vieno klausimo. Nors vieno iš milijono turimų.
Šiandien pietų taip ir nesulaukiau. Tikiuosi kažko ypatingo, nes tai vyksta tikrai ne be priežasties. Skrandis prašėsi papildomas ir staiga atsiminiau, kad turiu duonos riekę po pagalve. Pačiupau ją ir mažais kąsneliais kramčiau užsigerdama vandeniu iš kriauklės. Praėjus keliolikai minučių pasijutau blogai. Jaučiau, kad pradėjau karščiuoti, nes šaltas ir drėgnas kambarys man pasidarė kaip pirtis. Pradėjau spjaudytis krauju, perštėjo gerklę ir nosį. Dar niekada nesijaučiau taip blogai. Man reikia prigulti. "
Autoriaus žodžiai: Šie keli puslapiai ištepti krauju. ištirta, kad tai jos kraujas. Spėjama, kad Adriana atsikosėjo, nes kraujo lašeliai buvo labai smulkūs - lyg užpurkšti.
" Nežinojau kaip elgtis. Kas valandą jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Atsisėdau kambario kampe ant ledinių grindų ir atsirėmiau į tokią pat šaltą sieną. Kai jau atėjo laikas gesinti šviesas, nuo lovos nutempiau antklodę ir užsiklojusi likau sėdėti ant grindų. Padėjau galvą ant peties ir užmigau. Ana taip ir negrįžo.
Jos nėra ir šiandien. Nėra, nėra, nėra!
Išsidrėbiau ant grindų vidury kambario. Nušliaužiau ir palindau po Anos lova. Liečiau lovos spyruokles pirštais ir jos keistai skambėdavo. Kiekviena skirtingai. Taip pragulėjau gal keletą valandų, kai staiga mane pradėjo dusinti. Lindau iš po lovos ir girdėjau, kaip plyšo mano megztukas. Atsistojau. Man svaigo galva ir aptemo akyse. Manęs niekas neatėjo aplankyti, pasiteirauti mano sveikata. Mane apėmė jausmas, kad tai daroma tyčia. kažkas tyčia nori, kad tapčiau silpna, o gal net numirčiau? Nieko nebesutalpinu į galvą.
Koridoriuose pasigirsta šurmulys. Mano akys kiek nušvinta. Šito garso senai negirdėjau ir net buvau pasiilgusi. Šiandien - penktadienis. Aš sugalvojau. Aš bėgsiu iš čia. Visą vakarą kūriau planą, kaip galėčiau iš čia dingti. Kiemo sienoje buvo tik vieni vartai, kurie retai atsiverdavo. Tada, kai aš sustingusi sėdėdavau kieme, čia atvažiuodavo didžiulis sunkvežimis. Vartai kurį laiką būdavo atviri, sunkvežimio vairuotojas trumpam dingdavo ir vėl grįžęs išvažiuodavo, vartai iš kart užsiverdavo. Pati transporto priemonė labai didelė, joje gausu tarpų ir tarpelių, kuriuose aš galėčiau pasislėpti niekam nematant. Viską apgalvojau ir drebančiu kūnu laukiau, kada mane išleis.
Ilgai laukti nereikėjo. Pro langą pastebėjau, kad kieme eilėmis renkasi vaikai. Suprasdama, kad tuoj ateis mano eilė, už megztuko užsikišau dienoraštį ir susirišau plaukus. (Visos ten buvusios mergaitės buvo susirišę plaukus, todėl, kad neišsiskirčiau iš kitų tai padariau ir aš.) Abejojau, ar man pavyks, nes buvau nusilpusi ir alkana. Bet aš nebegaliu čia būti. Nežinia mane nužudys. O kai iš čia išeisiu - ieškosiu Anos. Būtinai ją rasiu. O pirmiausia grįšiu namo. Aprėksiu tėvą ir ponią x, jei ji dar ten. Pabersiu jiems milijonus priekaištų: kodėl jie mane čia paliko? Ar jie žinojo, kad aš čia? Kodėl manęs neieškojo ir neaplankė? Juk jie to nusipelnė, ar ne? "
1998, vis dar lapkričio kažkelintoji
" Nebejaučiau šilumos, todėl pabudau. Anos jau nebebuvo. Aš žinojau, kur ji išėjo, tačiau dėl viso pikto suskubau patikrinti, ar tikrai. Aš negalėjau patikėti savo akimis. Nebebuvo nieko: nei jos dantų šepetėlio, nei knygelių, kurias skaitydavome, nei plaukų šepečio... nieko, kas priklausytų jai. Atrodė, lyg čia jos ir nebuvo. Gal tikrai nebuvo? Dairiausi raštelio ar kažko panašaus, tačiau veltui. Nebuvo nė menkiausios užuominos, jokio pasiaiškinimo... Buvau vėl nustumta į nežinią, kaip tą rytą, kai čia pabudau. Tik šį kart aš grimzdau dar giliau. Pradėjau verkti. Ankščiau gyvenime neverkusi aš žliumbiau kaip kūdikis ir nesugebėjau suvaldyti ašarų. Kur aš esu, po velnių?! man pradėjo skaudėti ranką. Atitirpo, žaizdos dar labiau atsivėrė. Jau nebesupratau, ar verkiau iš skausmo, ar dėl to, kad beviltiškai rėkiau ir kalbėjausi su sienomis.
Aš nebesitvardžiau. Pribėgau prie durų ir ėmiau jas talžyti rankomis, kojomis, po to - visu kūnu prisiplodavau į jas. Klykiau iš skausmo, tačiau mano galva ištuštėjo. Man pasidarė lengviau. Nurimau. Man pačiai buvo gėda dėl savo tokio elgesio. Galėjau rėkti kiek panorėjus - niekas nė nesukruto, neatėjo ir neliepė nusiraminti. Atrodė, kad viskas normalu ir taip daryti įprasta. Laukiau pietų, kada man atneš valgį. Ne, ne dėl to, kad aš noriu numalšinti alkį. Laukiu tam, kad ateitų viena iš tų prižiūrėtojų ir man kažką pasakytų. O ir aš galbūt išdrįsčiau ko nors paklausti. Nors vieno klausimo. Nors vieno iš milijono turimų.
Šiandien pietų taip ir nesulaukiau. Tikiuosi kažko ypatingo, nes tai vyksta tikrai ne be priežasties. Skrandis prašėsi papildomas ir staiga atsiminiau, kad turiu duonos riekę po pagalve. Pačiupau ją ir mažais kąsneliais kramčiau užsigerdama vandeniu iš kriauklės. Praėjus keliolikai minučių pasijutau blogai. Jaučiau, kad pradėjau karščiuoti, nes šaltas ir drėgnas kambarys man pasidarė kaip pirtis. Pradėjau spjaudytis krauju, perštėjo gerklę ir nosį. Dar niekada nesijaučiau taip blogai. Man reikia prigulti. "
Autoriaus žodžiai: Šie keli puslapiai ištepti krauju. ištirta, kad tai jos kraujas. Spėjama, kad Adriana atsikosėjo, nes kraujo lašeliai buvo labai smulkūs - lyg užpurkšti.
" Nežinojau kaip elgtis. Kas valandą jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Atsisėdau kambario kampe ant ledinių grindų ir atsirėmiau į tokią pat šaltą sieną. Kai jau atėjo laikas gesinti šviesas, nuo lovos nutempiau antklodę ir užsiklojusi likau sėdėti ant grindų. Padėjau galvą ant peties ir užmigau. Ana taip ir negrįžo.
Jos nėra ir šiandien. Nėra, nėra, nėra!
Išsidrėbiau ant grindų vidury kambario. Nušliaužiau ir palindau po Anos lova. Liečiau lovos spyruokles pirštais ir jos keistai skambėdavo. Kiekviena skirtingai. Taip pragulėjau gal keletą valandų, kai staiga mane pradėjo dusinti. Lindau iš po lovos ir girdėjau, kaip plyšo mano megztukas. Atsistojau. Man svaigo galva ir aptemo akyse. Manęs niekas neatėjo aplankyti, pasiteirauti mano sveikata. Mane apėmė jausmas, kad tai daroma tyčia. kažkas tyčia nori, kad tapčiau silpna, o gal net numirčiau? Nieko nebesutalpinu į galvą.
Koridoriuose pasigirsta šurmulys. Mano akys kiek nušvinta. Šito garso senai negirdėjau ir net buvau pasiilgusi. Šiandien - penktadienis. Aš sugalvojau. Aš bėgsiu iš čia. Visą vakarą kūriau planą, kaip galėčiau iš čia dingti. Kiemo sienoje buvo tik vieni vartai, kurie retai atsiverdavo. Tada, kai aš sustingusi sėdėdavau kieme, čia atvažiuodavo didžiulis sunkvežimis. Vartai kurį laiką būdavo atviri, sunkvežimio vairuotojas trumpam dingdavo ir vėl grįžęs išvažiuodavo, vartai iš kart užsiverdavo. Pati transporto priemonė labai didelė, joje gausu tarpų ir tarpelių, kuriuose aš galėčiau pasislėpti niekam nematant. Viską apgalvojau ir drebančiu kūnu laukiau, kada mane išleis.
Ilgai laukti nereikėjo. Pro langą pastebėjau, kad kieme eilėmis renkasi vaikai. Suprasdama, kad tuoj ateis mano eilė, už megztuko užsikišau dienoraštį ir susirišau plaukus. (Visos ten buvusios mergaitės buvo susirišę plaukus, todėl, kad neišsiskirčiau iš kitų tai padariau ir aš.) Abejojau, ar man pavyks, nes buvau nusilpusi ir alkana. Bet aš nebegaliu čia būti. Nežinia mane nužudys. O kai iš čia išeisiu - ieškosiu Anos. Būtinai ją rasiu. O pirmiausia grįšiu namo. Aprėksiu tėvą ir ponią x, jei ji dar ten. Pabersiu jiems milijonus priekaištų: kodėl jie mane čia paliko? Ar jie žinojo, kad aš čia? Kodėl manęs neieškojo ir neaplankė? Juk jie to nusipelnė, ar ne? "
3 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, lapkričio kažkelintoji diena
" Negalėjau užmigti. Kaip ji galėjo tai skaniai parpti? Klausiausi Anos alsavimo ir daug galvojau apie tądien, kai mes susipažinom. Ji pakeitė mano dienas čia. Aš vis daugiau ir daugiau kalbėdavau, nors tai man sekėsi ne itin sklandžiai. Mes šukuodavome viena kitai plaukus rytais ir vakarais, viena kitai išvalydavome dantis. Aš mąsčiau, ką mes veiksime šiandien ir su šypsena veide užmigau.
Rytas. Pramerkusi akis mečiau staigų žvilgsnį į Anos lovą. Ji buvo tuščia, tvarkingai paklota. Nejaugi ji išėjo visam? Pažvelgiau kriauklės pusėn - ten vis dar pūpsojo jos rožinis dantų šepetėlis. Atsidusau. Bet kur gi ji pati? Dar labai ankstus rytas, o ji mėgsta ilgai pamiegoti. Ir kaip aš galėjau negirdėti "žviegiančių" durų? Greit apsirengiau ir dairiausi pro langus. Tikėjausi ją rasti kieme, bet veltui. Su viltimi ją ten išvysti tikrinau kiemą dar keliolika kartų. Po to nurimau ir lioviausi. Aš taip prie jos prisirišau, kad jaudinausi dar labiau, nei kad jaudinuosi dėl savęs būdama šitoj skylėj. Sėdėjau ant lovos nuleidus kojas ir maskatavau jomis. Staiga atsivėrė durys ir trepsėdama savo raudonis batukais į vidų įsliuogė Ana. Dar laimingesnė, nei kad būdavo.
- Kur buvai? - klaustelėjau nedrąsiai.
- Mane pažadino prižiūrėtoja. Ta aukšta, su juokinga ševeliūra ant galvos. Pameni, kai juokėmės iš jos, o ji į mus žiūrėjo piktu žvilgsniu? Žodžiu, ji mane pažadino ir pasakė, kad pas mane atėjo Gražina. Ta moteris, kuri mane čia ir atvedė. Juk pameni, taip? - ji žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, o aš greit linktelėjau galva. - Ji atėjo manęs aplankyti ir pažiūrėk ką atnešė! - mojuodama kažkokiomis knygomis čiulbėjo Ana.
Nusimovė savo raudonus batukus ir išsidrėbusi ant lovos pamojo man ranka, kad ateičiau.
- Nepasigedai manęs? - staiga paklausė ir vartė knygą.
- Kad nespėjau... Aš ką tik atsikėliau ir štai tu grįžai. - mano skruostai buvo tokie nuraudę, kad pati nesupratau kodėl. Melavau jai, nes man širdis neleido sakyti, kad paniškai isterikavau jos neradusi.
Ana mane varstė keistu žvilgsniu, bet greitai liovėsi ir man į rankas įbruko vieną iš parsineštų knygų.
Iš pradžių ji skaitė garsiai, tačiau aš nesiklausiau. Žiūrėjau į jos judančias lūpas ir kažką galvojau. Po to juokėmės iš keistų iliustracijų. Jos juokas labai gražus. O kai užsikvatoja, skruostuose atsiranda mažos duobutės, kurias ji pati vadina "laimės šuliniais".
- Ei, Adriana. - man vis dar buvo keista, kai į mane kreipdavosi vardu, - Pabandykim šitą knygelę perskaityti nuo galo link pradžios, ar geriau eikime į kiemą?
- Šiandien ketvirtadienis. Mums negalima į kiemą. - trumpai nukirtau.
- Kaip tai? Man pasakyta, kad į kiemą galiu eiti kada tik panorėjusi. Aišku, dienos metu. Tik reikia triskart pabelsti į duris ir jos atsidarys. Einam, parodysiu.
Aš netikėjau jos žodžiais. Dar norėjau paklausti, kas jai taip sakė, tačiau nespėjau. Ji mane tempė už rankos durų link ir kažką murmėjo. (Aš eidavau į kiemą tik pirmadieniais ir penktadieniais. Mane pasodindavo ant suoliuko ir stebėdavo. Į kambarį parvesdavo ankščiau už visus. Iki šiol nesuprantu kodėl.)
Kai jau atsidūrėm prie durų, Ana belstelėjo į jas tris kart savo mažu kumščiuku. Ir durys tikrai pradėjo judėti, kol galutinai atsidarė. Ana dideliu žingsniu žengė koridoriaus link, užrietusi galvą ir pilna drąsos. Jaučiau, kaip mūsų rankos išsiskyrė ir kažkas padėjo ranką man ant peties. Nė nepajutau, kaip likau už durų tame pačiame kambaryje, kur ir stovėjau. Durys užsivėrė ir užsirakino. Kodėl manęs neišleido? Pribėgau prie lango. Ana jau buvo lauke ir vaikštinėjo kiemo takais. Ar ji matė, kaip su manimi pasielgė? Kištelėjau ranką tarp grotų ir bandžiau belsti į langą. Buvau tokia supykusi, kad nejaučiau, kaip stipriai trenkiau į stiklą ir šis dužo. Duždamas supjaustė visą mano ranką. Traukdama plaštaką lauk prie savęs, ji užkliuvo už grotų ir smarkiai nutirpo. Nejaučiau jokio skausmo. Laukiau, kas bus. Tačiau nieko nebuvo. Kraujas varvėjo kaip išleistas į laisvę senas kalinys, o patikrinti kas čia nutiko neatėjo niekas. Galbūt niekas negirdėjo dūžtančio stiklo, arba nenorėjo girdėti...
Atplėšiau skiautę paklodės ir stipriai verždama apsukiau delną. Kraujo buvo visur: ant grotų, likusio lango šukių, grindų, kriauklėje, tad puoliau viską valyti. Išvaliusi kruviną pašluostę paslėpiau po savo pagalve. "
Autoriaus žodžiai: čia dienoraščio puslapiai taip pat buvo kruvini. Adriana darė savo pirštų atspaudus krauju, kas ir padėjo specialistams nustatyti jos tapatybę. Iš tų atspaudų ji sudėjo du žodžius: Ana išdavikė.
" Ji grįžo. Kupina įspūdžių. Pasakojo man viską iš eilės, o gal ir nelabai iš eilės. Bet aš nesiklausiau. Ar ji pamiršo, kas nutiko? Ar ji pamiršo tai, kad manęs neleido eiti kartu su ja? Aš tiek daug norėjau jai pasakyti, bet tylėjau. Tylėjau, uždaviau klausimus sau mintyse ir spėliojau, ką ji į tai galėtų atsakyti.
Likusį pusdienį aš nepratariau nei menkiausio žodelio. Gulti nuėjau kaip niekad anksti. Ana nė nesidomėjo, kodėl aš tyliu, nes paprastai aš ir taip mažokai kalbėdavau, žodžius iš manęs reikėdavo traukte traukti. Sutemo, mes gulėjome savo lovose ir ji manęs nekalbino. Ši naktis niekuo nebūtų skyrusis nuo kitų, jei ne šaltas ir švilpaujantis vėjas pro "kiaurą" langą.
- Adri, aš negaliu užmigti. Ar galiu ateiti pas tave ir atsigult šalia? - duslus Anos baleslis buvo vos vos girdimas. - Adri? - aš tylėjau, kad ji dar kartą mane taip pavadintų. - Adri, ar tu miegi?
- Ne. Eik čia. Tik neeik basa, ant žemės gali būti šukių.
Girdėjau, kaip ji greit įsispyrė į šlepetes ir bėgte bėgo pas mane. Tik įsitaisiusi ji manęs paklausė:
- Kokių šukių?
- Rytoj papasakosiu. Miegokim.
Nors ir labai norėjau jai viską papasakoti dabar, aš tai nukėliau rytdienai.
- Klausyk. Aš nežinau kodėl tavęs neleido eiti kartu su manimi. Aš bandžiau grįžti, tačiau man liepė apsisukti ir eiti į kiemą. Norėjau, kad eitum su manimi, tačiau nieko negalėjau padaryti. Ar labai liūdėjai?
Po šitų jos žodžių man palengvėjo. Lyg akmuo nusirito nuo širdies. Aš tylėjau.
- Rytoj viską išsiaiškinsiu, gerai? Ateis Gražina. Nesijaudink, Adri.
Nesupratau, ką ji turėjo omenyje sakydama "nesijaudink", tačiau man tai patiko. Po antklode susiradau jos ranką ir stipriai spūstelėjau. Norėjau paklausti jos, kodėl mes čia. Aš norėjau sužinoti, ką padariau blogo, nes nieko neatsiminiau apart ryto, kai pabudau čia. Bet nedrįsau. Aš turėjau tiek daug klausimų. Ar kada nors sugebėsiu juos užduoti? Ir ar bus kam į juos atsakyti? Ana jau miega. Laikas gesinti šviesas. "
1998, lapkričio kažkelintoji diena
" Negalėjau užmigti. Kaip ji galėjo tai skaniai parpti? Klausiausi Anos alsavimo ir daug galvojau apie tądien, kai mes susipažinom. Ji pakeitė mano dienas čia. Aš vis daugiau ir daugiau kalbėdavau, nors tai man sekėsi ne itin sklandžiai. Mes šukuodavome viena kitai plaukus rytais ir vakarais, viena kitai išvalydavome dantis. Aš mąsčiau, ką mes veiksime šiandien ir su šypsena veide užmigau.
Rytas. Pramerkusi akis mečiau staigų žvilgsnį į Anos lovą. Ji buvo tuščia, tvarkingai paklota. Nejaugi ji išėjo visam? Pažvelgiau kriauklės pusėn - ten vis dar pūpsojo jos rožinis dantų šepetėlis. Atsidusau. Bet kur gi ji pati? Dar labai ankstus rytas, o ji mėgsta ilgai pamiegoti. Ir kaip aš galėjau negirdėti "žviegiančių" durų? Greit apsirengiau ir dairiausi pro langus. Tikėjausi ją rasti kieme, bet veltui. Su viltimi ją ten išvysti tikrinau kiemą dar keliolika kartų. Po to nurimau ir lioviausi. Aš taip prie jos prisirišau, kad jaudinausi dar labiau, nei kad jaudinuosi dėl savęs būdama šitoj skylėj. Sėdėjau ant lovos nuleidus kojas ir maskatavau jomis. Staiga atsivėrė durys ir trepsėdama savo raudonis batukais į vidų įsliuogė Ana. Dar laimingesnė, nei kad būdavo.
- Kur buvai? - klaustelėjau nedrąsiai.
- Mane pažadino prižiūrėtoja. Ta aukšta, su juokinga ševeliūra ant galvos. Pameni, kai juokėmės iš jos, o ji į mus žiūrėjo piktu žvilgsniu? Žodžiu, ji mane pažadino ir pasakė, kad pas mane atėjo Gražina. Ta moteris, kuri mane čia ir atvedė. Juk pameni, taip? - ji žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, o aš greit linktelėjau galva. - Ji atėjo manęs aplankyti ir pažiūrėk ką atnešė! - mojuodama kažkokiomis knygomis čiulbėjo Ana.
Nusimovė savo raudonus batukus ir išsidrėbusi ant lovos pamojo man ranka, kad ateičiau.
- Nepasigedai manęs? - staiga paklausė ir vartė knygą.
- Kad nespėjau... Aš ką tik atsikėliau ir štai tu grįžai. - mano skruostai buvo tokie nuraudę, kad pati nesupratau kodėl. Melavau jai, nes man širdis neleido sakyti, kad paniškai isterikavau jos neradusi.
Ana mane varstė keistu žvilgsniu, bet greitai liovėsi ir man į rankas įbruko vieną iš parsineštų knygų.
Iš pradžių ji skaitė garsiai, tačiau aš nesiklausiau. Žiūrėjau į jos judančias lūpas ir kažką galvojau. Po to juokėmės iš keistų iliustracijų. Jos juokas labai gražus. O kai užsikvatoja, skruostuose atsiranda mažos duobutės, kurias ji pati vadina "laimės šuliniais".
- Ei, Adriana. - man vis dar buvo keista, kai į mane kreipdavosi vardu, - Pabandykim šitą knygelę perskaityti nuo galo link pradžios, ar geriau eikime į kiemą?
- Šiandien ketvirtadienis. Mums negalima į kiemą. - trumpai nukirtau.
- Kaip tai? Man pasakyta, kad į kiemą galiu eiti kada tik panorėjusi. Aišku, dienos metu. Tik reikia triskart pabelsti į duris ir jos atsidarys. Einam, parodysiu.
Aš netikėjau jos žodžiais. Dar norėjau paklausti, kas jai taip sakė, tačiau nespėjau. Ji mane tempė už rankos durų link ir kažką murmėjo. (Aš eidavau į kiemą tik pirmadieniais ir penktadieniais. Mane pasodindavo ant suoliuko ir stebėdavo. Į kambarį parvesdavo ankščiau už visus. Iki šiol nesuprantu kodėl.)
Kai jau atsidūrėm prie durų, Ana belstelėjo į jas tris kart savo mažu kumščiuku. Ir durys tikrai pradėjo judėti, kol galutinai atsidarė. Ana dideliu žingsniu žengė koridoriaus link, užrietusi galvą ir pilna drąsos. Jaučiau, kaip mūsų rankos išsiskyrė ir kažkas padėjo ranką man ant peties. Nė nepajutau, kaip likau už durų tame pačiame kambaryje, kur ir stovėjau. Durys užsivėrė ir užsirakino. Kodėl manęs neišleido? Pribėgau prie lango. Ana jau buvo lauke ir vaikštinėjo kiemo takais. Ar ji matė, kaip su manimi pasielgė? Kištelėjau ranką tarp grotų ir bandžiau belsti į langą. Buvau tokia supykusi, kad nejaučiau, kaip stipriai trenkiau į stiklą ir šis dužo. Duždamas supjaustė visą mano ranką. Traukdama plaštaką lauk prie savęs, ji užkliuvo už grotų ir smarkiai nutirpo. Nejaučiau jokio skausmo. Laukiau, kas bus. Tačiau nieko nebuvo. Kraujas varvėjo kaip išleistas į laisvę senas kalinys, o patikrinti kas čia nutiko neatėjo niekas. Galbūt niekas negirdėjo dūžtančio stiklo, arba nenorėjo girdėti...
Atplėšiau skiautę paklodės ir stipriai verždama apsukiau delną. Kraujo buvo visur: ant grotų, likusio lango šukių, grindų, kriauklėje, tad puoliau viską valyti. Išvaliusi kruviną pašluostę paslėpiau po savo pagalve. "
Autoriaus žodžiai: čia dienoraščio puslapiai taip pat buvo kruvini. Adriana darė savo pirštų atspaudus krauju, kas ir padėjo specialistams nustatyti jos tapatybę. Iš tų atspaudų ji sudėjo du žodžius: Ana išdavikė.
" Ji grįžo. Kupina įspūdžių. Pasakojo man viską iš eilės, o gal ir nelabai iš eilės. Bet aš nesiklausiau. Ar ji pamiršo, kas nutiko? Ar ji pamiršo tai, kad manęs neleido eiti kartu su ja? Aš tiek daug norėjau jai pasakyti, bet tylėjau. Tylėjau, uždaviau klausimus sau mintyse ir spėliojau, ką ji į tai galėtų atsakyti.
Likusį pusdienį aš nepratariau nei menkiausio žodelio. Gulti nuėjau kaip niekad anksti. Ana nė nesidomėjo, kodėl aš tyliu, nes paprastai aš ir taip mažokai kalbėdavau, žodžius iš manęs reikėdavo traukte traukti. Sutemo, mes gulėjome savo lovose ir ji manęs nekalbino. Ši naktis niekuo nebūtų skyrusis nuo kitų, jei ne šaltas ir švilpaujantis vėjas pro "kiaurą" langą.
- Adri, aš negaliu užmigti. Ar galiu ateiti pas tave ir atsigult šalia? - duslus Anos baleslis buvo vos vos girdimas. - Adri? - aš tylėjau, kad ji dar kartą mane taip pavadintų. - Adri, ar tu miegi?
- Ne. Eik čia. Tik neeik basa, ant žemės gali būti šukių.
Girdėjau, kaip ji greit įsispyrė į šlepetes ir bėgte bėgo pas mane. Tik įsitaisiusi ji manęs paklausė:
- Kokių šukių?
- Rytoj papasakosiu. Miegokim.
Nors ir labai norėjau jai viską papasakoti dabar, aš tai nukėliau rytdienai.
- Klausyk. Aš nežinau kodėl tavęs neleido eiti kartu su manimi. Aš bandžiau grįžti, tačiau man liepė apsisukti ir eiti į kiemą. Norėjau, kad eitum su manimi, tačiau nieko negalėjau padaryti. Ar labai liūdėjai?
Po šitų jos žodžių man palengvėjo. Lyg akmuo nusirito nuo širdies. Aš tylėjau.
- Rytoj viską išsiaiškinsiu, gerai? Ateis Gražina. Nesijaudink, Adri.
Nesupratau, ką ji turėjo omenyje sakydama "nesijaudink", tačiau man tai patiko. Po antklode susiradau jos ranką ir stipriai spūstelėjau. Norėjau paklausti jos, kodėl mes čia. Aš norėjau sužinoti, ką padariau blogo, nes nieko neatsiminiau apart ryto, kai pabudau čia. Bet nedrįsau. Aš turėjau tiek daug klausimų. Ar kada nors sugebėsiu juos užduoti? Ir ar bus kam į juos atsakyti? Ana jau miega. Laikas gesinti šviesas. "
2 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, lapkričio pradžia
" Šis rytas buvo pilnas triukšmo, sambrūzdžio ir suirutės. Tos tylos ir ramybės jau nebeliko nė kvapo. Visi kažkur lėkė, skubėjo, lakstė su krepšiais ir dėjosi daiktus.
Atsisėdau ant lovos ir prasivaliau akis. Prižiūrėtojos rėkė storu balsu:
- Nagi, smirdžiai! Paskubėkit! Nagi!
Atsikėliau iš lovos ir, priėjusi prie sunkiųjų durų, klausiausi dviejų tetų pokalbio:
- O ką liepta daryti su atvykėle? Ar ją taip pat įsakyta perkelti?
- Ne, direktorius liepė palikti ją čia, o vėliau nuspręs kaip elgtis. Šiandien ryte man skambino ponia Vaitienė ir sakė, kad čia perkels Aną.
Ar ta atvykėlė tai aš? Ir ar pas mane atkels kambariokę? Ana ir Adriana. Manau, kad mes sutarsim puikiai. Grįžau į lovą ir išsyk užmigau.
Po valandėlės pabudau nuo durų girgždesio. Veriamos sunkios geležinės durys, kurios labiau primena garažo vartus, cypia lyg šuniukas priverta uodega. Nuo to garso pabundu visada. Manau, kad pabunda visi, nes nes tas garsas plešia per ausis ir net kietai įmigęs gali girdėti.
Iš už durų pasirodė viena iš tų išstypusių ir aukštų tetų nešina švariais drabužiais. Ji mane nė nežvilgtelėjo, numetė gražiai sulankstytus drabužius ant tuščiosios lovos ir išėjo. Aš įsitikinau, kad ji jau uždarė duris ir nebe sugrįš. Priėjau prie lovos, atsiklaupiau ant kelių ir stebėjau atneštą ryšulėlį. Pauosčiau. Rūbai labai skaniai kvepėjo, tad suraukiau nosį ir atsitraukiau atgal. Grįžau savo pusėn ir nupėdinau prie kriauklės. Nuprausiau veidą, tada kaklą. Vanduo buvo ledinis, tad prausdamasi pukšėjau ir leidau keistus garsus. Pripratusi prie vandens aš nusiprausiau visa. Nuo galvos iki kojų. (Manęs niekas nevesdavo į dušą, ar vonią. Turėjau praustis taip, kaip pati sugalvodavau.) Grindys buvo šlapios, jomis tekėjo muilinas ir kiek balzganas vanduo. Stovėjau nuoga ir žiūrėjau į veidrodį. Galvojau, ar tie atnešti drabužiai skirti man, ar tai mergaitei, kurią žadėjo pas mane atkelti. Senų drabužių rengtis nepanorau, tad susisukau į antklodę ir atsisėdau prie lango. Ten stovėjo kėdė ir mažas medinis staliukas, prie kurio aš valgydavau. Ant jo buvo užsilikę duonos trupinių. Nubraukiau juos ranka, pasirėmiau alkūnėmis ir pro grotuotą langą žvelgiau į medžių viršūnes, kurios buvo vos matyti. Didžiulė mūrinė siena užstojo visa, ką gražaus galima pamatyti pro langą.
Man bežiūrint į vieną tašką pasidarė nejauku. vanduo nuo pat kriauklės grindimis atbėgo iki manęs ir pasiekė kojų pirštus. Susikėliau kojas ant kėdės ir stebėdama toliau plūstantį vandenį, mąsčiau ką su juo daryti.
Mano mintis išbaidė bildesys. Kažkas pabeldė į duris ir paklausė:
- Miegi?
Aš nieko neatsakiau. (Čia dar nebuvau tarusi nė vieno žodžio garsiai, o ir su manimi dar niekas nėra kalbėjęs.) Balsas buvo labai malonus ir švelnus. jame nesigirdėjo pykčio ar kažko panašaus. Malonioji moteris jau norėjo kažką sakyti, tačiau pasigirdo tik kažkoks žagtelėjimas. Prižiūrėtoja sulaikė ją nuo dar vienos frazės paleidimo garsiai. Girdėjau šnabždesius, bet ką tiksliai jos kalbėjo - nesupratau. Greitai puoliau į lovą, pėdomis taškydama vandenį į šalis. Pirma įsliūkino prižiūrėtoja, jai iš paskos aukšta šviesiaplaukė moteris. Viską akylai stebėjau. Po akimirkos pro duris įžengė ir Ji. Tikriausiai Ana. Jos viso artėjo link manęs, bet sparčiausiu žingsniu ėjo šviesiaplaukė.
- Sveika. Mes ją tau paliksim, gerai? Susipažinkit ir draugaukit. Kurį laiką jums reikės pabūti kartu. - tai pasakiusi moteris nusišypsojo, paglostė man galvą ir, susižvalgiusi su prižiūrėtoja, išėjo.
Tyla. Ji dėjosi savo daiktus, kai staiga pastebėjo ant lovos padėtus drabužius. Tada žvilgtelėjo į mane ir prabilo:
- Jie tau. Apsivilk, pažiūrėsim, ar tinka. - kalbėdama ji šypsojosi ir artinosi prie manęs. Galop visiškai prisiartinusi padėjo drabužius lovagalyje. - Tikiuosi tau tiks. - pridūrė ir grįžo savo pusėn. Aš ją stebėjau.
- A-čiū. - pasakiau ir pati išsigandau savo balso. (Niekada jo nemėgau. Jis storas, prikimęs ir negražus.)
- Palauk, nedėkok! Pirma pasimatuok. Pažiūrėsim, ar tinka.
Žiūrėjau į ją ir nežinojau, kaip elgtis: pasakyti jai, kad aš nuoga ir kad ji turėtų nusisukti, ar tiesiog rengtis prie jos? Kadangi kalbėti gėdijausi labiau, nei savo kūno, nutariau rengtis prie jos.
Prieš priimdama šį sprendimą aš šventai tikėjau, jo ji pamačiusi mane nuogutėlę, nusisuks pati ir leis man apsirengt be papildomų žvilgsnių, tačiau ji stebėjo visą procesą. Nuo pat pradžios, iki pabaigos ji nemirksėdama ir su šypsena veide žiūrėjo į kiekvieną mano judesį. Kai pagaliau baigiau, ji nusišypsojo dar plačia ir tarė:
- Na štai! Tinka kuo puikiausiai. Beje, Aš Ana. O kuo tu vardu? Kai kalbėjomės su prižiūrėtojomis aš pamiršau paklausti, koks yra tavo vardas. Bet galbūt ir gerai padariau, nes labiau norėčiau jį išgirsti iš tavęs.
Aš labai pavydėjau jos iškalbos. Ji kalbėjo greitai ir atrodo, net negalvodama ką pasakyti. Apsimečiau, kad negirdėjau klausimo ir vaidinau, kad klausausi toliau.
- Aš Ana. O kuo tu vardu? Nes aš...
- Adriana. - nutraukiau ją.
Ji sukluso ir nutilo. Žinau kodėl. Aš šneku grubiai ir piktai. Bet man taip gaunasi savaime.
- Mano vardas Adriana. Malonu susipažinti, - pakartojau, tik šį kart stengiausi tai pasakyti maloniau ir lėčiau. Išėjo kaip visada, tačiau tai nutraukė rūpesčio raukšlelę Anai nuo kaktos ir ji vėl labai plačiai šypsojosi. "
Autoriaus žodžiai: čia dienoraščio puslapiai buvo nesulamdyti, švarūs ir rašyti labai tvarkingu raštu. matosi, kad Adriana neskubėjo to daryti, nes turėjo marias laiko. Tik kai kur yra suklysta žodžių gramatikoje ir ištaisyta net po kelis kartus.
1 ĮRAŠAS
Ištrauka iš dienoraščio:
1998, spalis
" - Adriana! Tuoj pat nusileisk žemyn! - šaukė isterikė ponia x. Vadinčiau ją mama, tačiau vėliau suprasi ir tu, kodėl ji neverta šio vardo. Tai kaip titulas, skiriamas moteriai, kuri visa savo širdimi, siela ir kūnu yra atsidavusi savo vaikui. O ji tokia nėra. Jai rūpi tik vyrai. Ponia x jau senai apgaudinėja mano tėvą su kitais vyrais. Vyrai tokie šlykštūs. Iš jų pokalbių galima suprasti, kad moterys jiems reikalingos tik dėl to malonumo, kurį jie patiria lovoje. Norėčiau, kad vyrai dingtų. Patys save nustumtų nuo uolos ir skausmingai dažytų savo galvas į aštrius akmenis. Kad palietų savo kraują sūriam vandenyje, kuris švelniai glosto uolą apačioje. Glosto ir niūniuoja mirties dainą...
- Duok man ramybę! Atsiknisk! - rėkiau, kai ponia x bandė tempt mane už rankos žemyn. Žemyn. Aš nenoriu būti ten, žemai, su paprastais mirtingaisiais ir ypač ponia x. - Sakau paleisk arba įkasiu!
- Adriana, mažute, tu juk ne šuo. Tu maža graži mergaitė, kuriai reikia eiti ir pavalgyti. Tuojau pat! - čiulbėjo ji.
Pavalgyti? Tu gal juokauji, moterie? Ponia x yra gera šeimininkė, pas kurią ateina pavalgyti visokie vyrai, kai tėvo nebūna namuose. Jos rankos ir drabužiai permirkę vyriškuose kvepaluose. Net ji pati negalėtų pasakyti, kokio vyro kokie kvepalai. Išstūmiau ją lauk ir užrakinau kambario duris.
- Smirdi! - sušukau, kai nugirdau, jog ji lėtu žingsniu eina tolyn nuo mano durų.
Sugrįžau į lovą, iš kurios ir taip nebūčiau lipusi, jeigu ne ta pamišusi moteris. Aukštakulnių kaukšėjimas ir artėjantis "vyrų kvapas" praneša man apie dar vieną ginčą, kurį laimėsiu aš. Pastebėjau, kad lovos patalynė tokia purvina, kad priminė ką tik apdirbtą juodžemio daržą. Nesistebiu. Nevengdavau į lovą lipti su batais, purvinais drabužiais. Kitos vietos dar aplietos juodu rašalu. Man patinka savas purvas. Tai geriau, nei svetima tvarka. Ir dabar lovoje lindėjau su purvina pižama. Užsiklojau iki pat smakro ir stebėjau vėjo plėšomas užuolaidas. Man patinka šaltis. Jis ramina. Dabar spalio vidurys, o aš plačiai atvėrusi langą ir įsileidusi vėją. Mes kalbėjomės. Mes abu vienas kitą suprantam.
Jau dėjau bluostą, kai staiga kažkas trenkė durimis. Iš ten. Iš žemai. Staiga atsimerkiau. Mano ausis pasiekė ponios x riksmas. Tai jis. Tėvas. Jis sugrįžo ankščiau nei planavo. Galbūt jis įtarinėjo ponią x? Bet ne, tėvas per daug naivus, kad įtarinėtų savo žmonelę veikiant kažką blogo. Ypač, kad ta žmonelė moka viską kruopščiai nuslėpti. Nežinau kas ten vyko, bet ponios x aimanos iš kambario liovėsi. Iš to kambario, kuriame kaip ji pati teigia "išklauso vyrų problemas ir bando su jomis susitvarkyti". Išklauso? Nežinojau, kad vagina gali girdėti. Aš tylėdavau ir tėvui ar kitam pašaliniam asmeniui apie tai neprasižiodavau, todėl ji galvojo, jog aš nesuprantu, kaip ji tą daro. Kaip ji padeda tiems nelaimingiems vyrams. Niekas nebesvarbu. Svarbu, kad jis čia. Jis viską pamatys ir šį kart ponia x įklius. Išsiridenau iš lovos ir nusileidau į apačią. Vos atgaudama kvapą prisistačiau prie "problemų sprendimo" kambario durų. Ponia x, kaip visada, buvo pusnuogė. Jos kolega - taip pat. Tėvas buvo be žado ir ilgai stovėjo pravėręs barzdotą burną. Jis priklaupė prie manęs, paėmė už rankų ir ramiu balsu paklausė:
- Ar tu apie tai viską žinojai?
Žvilgtelėjau į ponią x, kurią jau dabar nebesinori vadinti ponia. Ji kaip nuskriaustas vaikas žiūrėjo į mane ir kratydama galvą prašė manęs nutylėti viską, ką žinau. Aš jai mirktelėjau. Ji nusišypsojo ir manė, jog ką tik numečiau gelbėjimosi ratą ir tuoj tuoj išgelbėsiu jos kailį.
- Taip. Tai vyksta jau senai. Aš jau nebe suskaičiuoju, kiek vyrų čia nuogu užpakaliu gulėjo tavo lovoje. - apsimečiau skaičiuojanti ir pridėjau pirštą prie lūpų. Suraukiau antakius, kad visa tai atrodytų dar patikimiau. - Tu! Tu kalė, Adriana! Tu ne mano vaikas! Kaip tu gali šitaip sakyti ant savo motinos?! Tylėk! - tokios ponios x reakcijos aš ir tikėjausi, tad prisimerkiau ir krūpčiodama klausiausi jos riksmų ir įžeidinėjimų.
- Tu mano dukros šitaip nevadinsi, pasileidusi moterie! Lauk iš mano namų. Dabar. Adriana, eik į savo kambarį. - tėvas kaip visad buvo ramus. Jis niekad nešaukdavo nei ant manęs, nei ant ponios x. Tėvą aš mylėjau labiau už viską. Jis buvo kitoks, nei tie kiti vyrai, kurie ieško kūniško malonumo. Ponia x... "
Autoriaus žodžiai: Kas tąkart nutiko Adrianos namuose - nežinia. Ties nebaigtu sakiniu buvo išplėšti keli puslapiai. Toliau - švarūs ir balti, neprirašyti lapai. Vėl pradėta rašyti tik už keliolikos puslapių nuo pirmojo. Nuo jų mergaitė tapo neatpažįstama. Lyg tai būtų rašęs visiškai kitas žmogus...
" Aplink mane vaikai. O aš elgiuosi kaip proto netekusi ligonė. Mane kankina košmarai. Visad baisūs, visad prikeliantys mane iš miegų. Bijau. Bijau, kad nenuskriausčiau savęs. Bijau, kad nenuskriausčiau šalia manęs esančių. Aš jaučiu, kaip visi mane varsto savo nemirksinčiomis akimis, pilnomis baimės. Aš matau, kaip jie bijo daryti staigius judesius prie manęs. man skauda, kai visi bando mane aplenkti iš tolo. Aš kankinuosi, nes niekas manęs nenuveda net nusiprausti. Nekviečia valgyti prie bendro stalo, su manimi nekalba ir nesiteirauja kaip aš jaučiuosi. Mano kambaryje langai užkalti storomis ir šaltomis grotomis. Durys rakinamos keliomis spynomis. Ar aš padariau kažką siaubingo? Kodėl aš čia ir kas čia per vieta?
Ten, kur gulėdavau ir leisdavau dienas, buvo dar viena lova. Kasdien ją stebėdavau su viltimi, kad joje kažkas miegos. Su manimi kartu. Šioje keistoje vietoje. Aš kiekvieną vakarą tą lovą sujaukdavau ir rytais paklodavau. Įsivaizduodavau, kad neklotą lovą palikdavo mano draugė. Mano draugė, kuri anksti ryte kažkur išėjo ir išsiblaškiusi nesusitvarkė savo patalų.Vakarais aš jos laukdavau. palikdavau skaniausią maistą jai, sušildydavau lovą. Tačiau belaukdama visad užmigdavau, o ryte jos vėl nerasdavau. Diena po dienos tai kartojosi ir su kiekvienu rytu aš suprasdavau, kad tai tik mano laki vaizduotė ir jokios išsiblaškiusios draugės nėra. Po kiek laiko lioviausi tai dariusi.
Pirmadieniais ir penktadieniais mane išvesdavo į aukšta siena tvertą kiemą. Jame visą dieną sėdėdavau ant suolo ir stebėdavau vaikus. Jie prie manęs neidavo, o ir aš nedrįsau jų užkalbinti. Ten buvo mirtina tyla. Visi vaikščiojo ramiai, be jokio bildesio. Netardavo nei žodžio, susirodydavo gestais. Drabužiai visiems kabėjo ant kelių atsikišusių kaulų, veidai buvo išblyškę, purvini. Nedrįsau nei užkalbinti tų tetų, kurios sukdavo aplink mus ratus. Man neužteko drąsos praverti burną ir paklausti kodėl aš čia, kur mano tėvai ir kodėl aš ne namuose.
Naktis. Gretimame kambaryje kažkas klykia. Lyg ir berniukas. Tačiau niekas pas jį neatėjo. Jis nurimo. Einu miegoti. "
1998, spalis
" - Adriana! Tuoj pat nusileisk žemyn! - šaukė isterikė ponia x. Vadinčiau ją mama, tačiau vėliau suprasi ir tu, kodėl ji neverta šio vardo. Tai kaip titulas, skiriamas moteriai, kuri visa savo širdimi, siela ir kūnu yra atsidavusi savo vaikui. O ji tokia nėra. Jai rūpi tik vyrai. Ponia x jau senai apgaudinėja mano tėvą su kitais vyrais. Vyrai tokie šlykštūs. Iš jų pokalbių galima suprasti, kad moterys jiems reikalingos tik dėl to malonumo, kurį jie patiria lovoje. Norėčiau, kad vyrai dingtų. Patys save nustumtų nuo uolos ir skausmingai dažytų savo galvas į aštrius akmenis. Kad palietų savo kraują sūriam vandenyje, kuris švelniai glosto uolą apačioje. Glosto ir niūniuoja mirties dainą...
- Duok man ramybę! Atsiknisk! - rėkiau, kai ponia x bandė tempt mane už rankos žemyn. Žemyn. Aš nenoriu būti ten, žemai, su paprastais mirtingaisiais ir ypač ponia x. - Sakau paleisk arba įkasiu!
- Adriana, mažute, tu juk ne šuo. Tu maža graži mergaitė, kuriai reikia eiti ir pavalgyti. Tuojau pat! - čiulbėjo ji.
Pavalgyti? Tu gal juokauji, moterie? Ponia x yra gera šeimininkė, pas kurią ateina pavalgyti visokie vyrai, kai tėvo nebūna namuose. Jos rankos ir drabužiai permirkę vyriškuose kvepaluose. Net ji pati negalėtų pasakyti, kokio vyro kokie kvepalai. Išstūmiau ją lauk ir užrakinau kambario duris.
- Smirdi! - sušukau, kai nugirdau, jog ji lėtu žingsniu eina tolyn nuo mano durų.
Sugrįžau į lovą, iš kurios ir taip nebūčiau lipusi, jeigu ne ta pamišusi moteris. Aukštakulnių kaukšėjimas ir artėjantis "vyrų kvapas" praneša man apie dar vieną ginčą, kurį laimėsiu aš. Pastebėjau, kad lovos patalynė tokia purvina, kad priminė ką tik apdirbtą juodžemio daržą. Nesistebiu. Nevengdavau į lovą lipti su batais, purvinais drabužiais. Kitos vietos dar aplietos juodu rašalu. Man patinka savas purvas. Tai geriau, nei svetima tvarka. Ir dabar lovoje lindėjau su purvina pižama. Užsiklojau iki pat smakro ir stebėjau vėjo plėšomas užuolaidas. Man patinka šaltis. Jis ramina. Dabar spalio vidurys, o aš plačiai atvėrusi langą ir įsileidusi vėją. Mes kalbėjomės. Mes abu vienas kitą suprantam.
Jau dėjau bluostą, kai staiga kažkas trenkė durimis. Iš ten. Iš žemai. Staiga atsimerkiau. Mano ausis pasiekė ponios x riksmas. Tai jis. Tėvas. Jis sugrįžo ankščiau nei planavo. Galbūt jis įtarinėjo ponią x? Bet ne, tėvas per daug naivus, kad įtarinėtų savo žmonelę veikiant kažką blogo. Ypač, kad ta žmonelė moka viską kruopščiai nuslėpti. Nežinau kas ten vyko, bet ponios x aimanos iš kambario liovėsi. Iš to kambario, kuriame kaip ji pati teigia "išklauso vyrų problemas ir bando su jomis susitvarkyti". Išklauso? Nežinojau, kad vagina gali girdėti. Aš tylėdavau ir tėvui ar kitam pašaliniam asmeniui apie tai neprasižiodavau, todėl ji galvojo, jog aš nesuprantu, kaip ji tą daro. Kaip ji padeda tiems nelaimingiems vyrams. Niekas nebesvarbu. Svarbu, kad jis čia. Jis viską pamatys ir šį kart ponia x įklius. Išsiridenau iš lovos ir nusileidau į apačią. Vos atgaudama kvapą prisistačiau prie "problemų sprendimo" kambario durų. Ponia x, kaip visada, buvo pusnuogė. Jos kolega - taip pat. Tėvas buvo be žado ir ilgai stovėjo pravėręs barzdotą burną. Jis priklaupė prie manęs, paėmė už rankų ir ramiu balsu paklausė:
- Ar tu apie tai viską žinojai?
Žvilgtelėjau į ponią x, kurią jau dabar nebesinori vadinti ponia. Ji kaip nuskriaustas vaikas žiūrėjo į mane ir kratydama galvą prašė manęs nutylėti viską, ką žinau. Aš jai mirktelėjau. Ji nusišypsojo ir manė, jog ką tik numečiau gelbėjimosi ratą ir tuoj tuoj išgelbėsiu jos kailį.
- Taip. Tai vyksta jau senai. Aš jau nebe suskaičiuoju, kiek vyrų čia nuogu užpakaliu gulėjo tavo lovoje. - apsimečiau skaičiuojanti ir pridėjau pirštą prie lūpų. Suraukiau antakius, kad visa tai atrodytų dar patikimiau. - Tu! Tu kalė, Adriana! Tu ne mano vaikas! Kaip tu gali šitaip sakyti ant savo motinos?! Tylėk! - tokios ponios x reakcijos aš ir tikėjausi, tad prisimerkiau ir krūpčiodama klausiausi jos riksmų ir įžeidinėjimų.
- Tu mano dukros šitaip nevadinsi, pasileidusi moterie! Lauk iš mano namų. Dabar. Adriana, eik į savo kambarį. - tėvas kaip visad buvo ramus. Jis niekad nešaukdavo nei ant manęs, nei ant ponios x. Tėvą aš mylėjau labiau už viską. Jis buvo kitoks, nei tie kiti vyrai, kurie ieško kūniško malonumo. Ponia x... "
Autoriaus žodžiai: Kas tąkart nutiko Adrianos namuose - nežinia. Ties nebaigtu sakiniu buvo išplėšti keli puslapiai. Toliau - švarūs ir balti, neprirašyti lapai. Vėl pradėta rašyti tik už keliolikos puslapių nuo pirmojo. Nuo jų mergaitė tapo neatpažįstama. Lyg tai būtų rašęs visiškai kitas žmogus...
" Aplink mane vaikai. O aš elgiuosi kaip proto netekusi ligonė. Mane kankina košmarai. Visad baisūs, visad prikeliantys mane iš miegų. Bijau. Bijau, kad nenuskriausčiau savęs. Bijau, kad nenuskriausčiau šalia manęs esančių. Aš jaučiu, kaip visi mane varsto savo nemirksinčiomis akimis, pilnomis baimės. Aš matau, kaip jie bijo daryti staigius judesius prie manęs. man skauda, kai visi bando mane aplenkti iš tolo. Aš kankinuosi, nes niekas manęs nenuveda net nusiprausti. Nekviečia valgyti prie bendro stalo, su manimi nekalba ir nesiteirauja kaip aš jaučiuosi. Mano kambaryje langai užkalti storomis ir šaltomis grotomis. Durys rakinamos keliomis spynomis. Ar aš padariau kažką siaubingo? Kodėl aš čia ir kas čia per vieta?
Ten, kur gulėdavau ir leisdavau dienas, buvo dar viena lova. Kasdien ją stebėdavau su viltimi, kad joje kažkas miegos. Su manimi kartu. Šioje keistoje vietoje. Aš kiekvieną vakarą tą lovą sujaukdavau ir rytais paklodavau. Įsivaizduodavau, kad neklotą lovą palikdavo mano draugė. Mano draugė, kuri anksti ryte kažkur išėjo ir išsiblaškiusi nesusitvarkė savo patalų.Vakarais aš jos laukdavau. palikdavau skaniausią maistą jai, sušildydavau lovą. Tačiau belaukdama visad užmigdavau, o ryte jos vėl nerasdavau. Diena po dienos tai kartojosi ir su kiekvienu rytu aš suprasdavau, kad tai tik mano laki vaizduotė ir jokios išsiblaškiusios draugės nėra. Po kiek laiko lioviausi tai dariusi.
Pirmadieniais ir penktadieniais mane išvesdavo į aukšta siena tvertą kiemą. Jame visą dieną sėdėdavau ant suolo ir stebėdavau vaikus. Jie prie manęs neidavo, o ir aš nedrįsau jų užkalbinti. Ten buvo mirtina tyla. Visi vaikščiojo ramiai, be jokio bildesio. Netardavo nei žodžio, susirodydavo gestais. Drabužiai visiems kabėjo ant kelių atsikišusių kaulų, veidai buvo išblyškę, purvini. Nedrįsau nei užkalbinti tų tetų, kurios sukdavo aplink mus ratus. Man neužteko drąsos praverti burną ir paklausti kodėl aš čia, kur mano tėvai ir kodėl aš ne namuose.
Naktis. Gretimame kambaryje kažkas klykia. Lyg ir berniukas. Tačiau niekas pas jį neatėjo. Jis nurimo. Einu miegoti. "
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)