6 dalis (2 sezonas)

- Papasakok man viską. - išlemenau ir tirtėjau iš noro sužinoti. Tačiau noras akimirksniu kažkur dingo ir ėmiau bijoti. Ėmiau bijoti sužinoti tiesą. O jeigu ji per daug skaudi ir ne veltui buvo tiek laiko man nežinoma? Laikiausi, savo mintyse dėliojau atsakymus į klausimus, tačiau Gertrūda davė man pakankamai laiko ir atsakyti neskubėjo. 

- Gal eikime miegoti, o rytoj pakalbėsime. - pasakė ji ir išsitraukusi iš stalčiaus nurijo baltą tabletę.

Sutikau. Lėtu žingsniu grįžau į savo fotelį, prieš tai atsisakiusi gulti šalia Gertrūdos. Nors lova buvo milžiniška ir nei ji, nei aš, nebūtumėme jautusios, jog miegam dviese, aš jaukiau jaučiausi tame dideliame kambaryje. Vos tik padėjau galvą, išsyk užmigau. 

Pabudau anksti. Į didelius namo langus nedrąsiai švietė kylanti kukli pavasario saulė. Priėjau prie rasoto stiklo ir priglaudžiau prie jo savo nosį. Stebėjau greitai skubančius debesis. Kovėjas juos nešė taip smarkiai, kad tik spėk sugaudyt. Perbraukiau pirštu per palangę. Pagalvėlė iš karto pasidengė storu ir juodu dulkių sluoksniu. Nusivaliau pirštą į skverną ir iš kišenės išsitraukiau peliuką. Keista, kai laukinis gyvūnas šitaip prie manęs prisirišęs. Galbūt todėl, kad aš jam gyvybę išgelbėjau ir apsaugojau nuo tos klykiančios didelės moters virtuvėje. O gal tai kita priežastis, nežinau. Srabu kilnojo ūsus ir žiūrėjo man į akis. jo akyse mačiau savo pačios atvaizdą. Tiesa, dabar jau kitokį. Trumpi plaukai jau nebedengė mano veido, todėl puikiai buvo matyti mano apgamas virš antakio. Tokį turėjo ir mano tėtis. Prisiminiau tėtį, todėl patyliukais nusėlinau iki Gertrūdos miegamojo. 

Gertrūdos ten nebuvo. Kambaryje tik tvarkingai paklota lova. Lyg niekas joje nebūtų miegojęs. Srabu ėmė krebždėti kišenėje, todėl pirštais švelniai susiradau jį ir kelissyk paglosčiau. Nuėjau į virtuvę. Gertrūda sėdėjo užu stalo, skaitė laikraštį ir gėrė kavą. Tokia rami, tvarkingai apsirengusi ir susišukavusi ji man kėlė nerimą. 

- Ar ruošiesi kažkur eiti? - pasiteiravau stovėdama tarpduryje. 

- O, Adriana, labas rytas. Kaip miegojai? Eikš, išviriau tau arbatos. - maloniai čiulbėjo moteris nepakėlusi akių nuo laikraščio. 

Priėjau arčiau, nes man buvo itin smalsu, ką įdomaus ji skaito, kad akys šokinėja nuo vienos eilutės prie kitos. Pasirodo, rytiniame miesto laikraštyje išspausdintas straipsnis apie pareigūno vizitą vakar vakare. 

- Kokie jie poetai! Kiek neteisybės! - dabar jau susinervinusi pusbalsiu piktinosi Gertrūda. - Jie rašo, kad aš mėginau išvaryti pareigūną! O nei pusės žodžio apie tai nepasakiau! 

Padėjau ranką jai ant peties. Nežinau kodėl. Galbūt norėjau atsiremti, o gal tai buvo mano paguodos gestas. Gertrūda irgi į tai sureagavo ir jos pyktis išgaravo, lyg nebuvęs. Ji meiliai nusišypsojo ir pračiulbėjo: 

- Tu nusikirpai? Tik dabar pastebėjau! - juokėsi ji, prisidengusi burną ranka.

Ji dailiai kikeno. Tokio malonaus ir draugiško juoko nesu girdėjusi. Aš linktelėjau galva ir taip pat šiek tiek šyptelėjau. Tačiau greit suspaudžiau lūpas ir atsitraukiau. 

- Ar dabar gali man papasakoti, kaip viskas buvo? Ar tai aš nužudžiau savo tėvą? - išpyškinau greit, kad nekiltų pagundų persigalvoti.

Gertrūda pastūmė šalin ir laikraštį, ir puoduką, prieš tai dar išgėrusi paskutinį gurkšnį kavos, lyg pašlapindama burną ilgam pokalbiui.

- Tai padarei ne tu. - atkirto trumpai. Tai man kėlė nuostabą, nes tikėjausi ilgesnio ir išsamesnio atsakymo. 

- O kas? O svarbiausias klausimas, kodėl aš nieko nepamenu? - tempiau ją už liežuvio, nes kitos išeities nemačiau. Pokalbiui besivystant, su kiekvienu žodžiu įgaudavau vis daugiau azarto. 

- Tavo tėvą nužudė Dimitrijus. Mano buvęs vyras. Sulig ta diena, kuomet jis grįžo iš kalėjimo, tavo mama pasimaišė jo kelyje ir pažadėjo puikias sąlygas gyventi. Geresnes, nei kad siūliau aš. Mano siūlymas buvo tik kasdienė buitis ir vaiko auginimas, o tavo motina jam siūlė visą eilę pramogų ir linksmybių be jokių įsipareigojimų. - Kalbėjo ji, o aš nemirksėdama klausiau. - Kristina tapo jo meiluže, Dimitrijus dažnai lankydavosi tuose namuose. Tą dieną, kuomet anksčiau grįžo tavo tėvas, Dimitrijus irgi buvo pas jus namuose. Įvyko kivirčas, tavo tėtis ir mano buvęs vyras susigrūmė, kol galiausiai Kristina įdavė savo meilužiui į rankas peilį.

Gertrūda nutilo ir pravirko. Nežinojau, kodėl ji verkia ir man tai mažu mažiausia rūpėjo. 

- Ir? - paklausiau. 

- Ir... ir... - tęsė ji pasikūkčiodama, - Ir viskas baigėsi tuo, kad tavo tėvas buvo mirtinai subadytas. Kadangi nei Kristina, nei Dimitrijus nenorėjo sėsti į kalėjimą, jie pasirinko tave kaip atpirkimo ožį. Tu - dar visai vaikas, todėl bausmės išvengti daug lengviau. Arba bent gauti švelnesnę. 

- O nepamenu nieko, nes...? 

- Nežinau. Neįsivaizduoju. Galbūt tau trenkė ir būtent tas atsiminimas dingo iš tavo pasąmonės. O galbūt tu nualpai ir iš išgąsčio viską pamiršai. - spėliojo Gertrūda. 

Aš suklupau. Sėdėjau ant žemės ir jaučiau, kaip man ant rankų tykšta karštos ašaros.