3 dalis (2 sezonas)

Ištrauka iš dienoraščio: 

Paskubomis atsistojau ir bėgau garso link. Atsidūriau namo virtuvėje, jos viduryje - burną pravėrusi Gertrūda. Ji buvo pasilipusi ant kėdės ir žiūrėjo į vieną tašką. 

- Kas... - norėjau paklausti, kas atsitiko, tačiau man nespėjus pradėti, pamačiau peliuką. Mažą, išsigandusį. Gertrūda buvo išsigandusi ne ką mažiau nei jis. Jie vienas kito bijojo labiau, nei vampyras česnako. Šyptelėjau. Tikriausiai tai buvo pirmoji mano šypsena po to, kai išsiskyrėme su Ana. kai tai suvokiau, šypsena dingo nuo mano veido. Priėjau prie peliuko ir atsargiai jį pakėliau. 

- Aš jį pasiliksiu. - pasakiau glostydama peliukui pakaušį. 

Gertrūda nulipo nuo kėdės ir žvairomis žiūrėjo į mudu. Aš jau seniai norėjau turėti augintinį, o šis peliukas buvo toks mielas ir lyg prašyte prašėsi, kad aš jį išgelbėčiau. Įsidėjau jį į megztuko kišenę. Joje dar buvo užsilikę maisto trupinių, todėl jis godžiai puotavo. 

- Ak, tikriausiai tu taip pat esi alkana. Tuojau pat ko nors paruošiu! - susigriebė moteris ir puolė prie šaldytuvo, kuriame nebuvo nieko apart gabalėlio sviesto, trijų kiaušinių ir butelio vyno. Ji taip pat tą pastebėjo, todėl ėmėsi naršyti po spinteles, tačiau rezultatas buvo toks pat. Ji atsisuko į mane ir trūktelėjo pečiais. 

- Po to, kai iš manęs atėmė dukrą, aš labai mažai valgau. - pasiteisino ji, nors aš ir nereikalavau jokio pasiteisinimo. Ji pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą. 

- Einu į parduotuvėlę. Ji visai čia pat, už kampo. gal nori eiti kartu? - paklausė. 

Aš papurčiau galvą ir iš kišenės išsitraukiau peliuką. Padėjau jį ant stalo ir ėmiau glostyti. Moteris sustingo kaip styga ir vos ne ristele nurisnojo iki koridoriaus, apsivilko paltą ir paliko namus. 

Kol Gertrūdos nebuvo namie, aš daug galvojau. Galvojau ką daryti toliau. Nejau ji man leis čia likti? Tačiau aš nenoriu gyventi kartu su ja. Ir be to, mano noras surasti Aną tik dar labiau liepsnoja. Reikia kaip nors sužinoti, kas yra jos tėvas. Bet kaip? Mintys nebetilpo galvoje, tačiau ūmai grįžo Gertrūda su pirkiniais. 

- Na ir žvarbus vėjas! - nusipurtė ir trynė rankas, kad šiosios sušiltų. Jos nosis buvo rusva kaip klouno, o ji pati rodėsi kaip surakinta grandinių. 

- Kovėjas. - pašnibždėjau sau po nosimi. 

- Kas? - pasitikslino neatidi klausytoja. 

- Kovėjas. Vėjas, kuris ima siausti mieste būtent kovo mėnesį. Aš jį vadinu Kovėju. Tiksliau, mes su tėčiu jį taip vadindavome. Jis pranašauja mano gimimo dieną. 

Moteris vienu lūpų kampučiu šypsojosi. 

- Kaip įdomu. - tepasakė ir ėmė kilnoti pirkinius. 

- O koks yra jūsų dukros... kaip ten ji... - tyčia padariau pertrauką ir suvaidinau užmiršusi Anos vardą. 

- Ana. Jos vardas Ana. - burbėjo Gertrūda, vos ne iki pusės sulindusi į apatinę spintelę. 

- Taip. Koks jos tėtis? Tikriausiai jis labai myli savo dukrą, jei ja taip rūpinasi. - mėginau išpešti kokios nors informacijos apie Anos tėvą. 

Moteris metė savo veiklą, išlindo iš spintelės ir atsistojo. Tačiau į mane neatsisuko. Kiek patylėjusi tarė:

- Jis yra paskutinė šiukšlė. Ir tau, vaike, geriau su juo nesusidurti. Mūsų santuoka su tuo vyru buvo viena didelė klaida. Aš tai padariau tik dėl savo mergaitės. Tik tam, kad ji turėtų ir tėvą, ir motiną. 

Jos balse girdėjau virpėjimą. Ji įtraukė nosį ir supratau, kad ėmė verkti. Pamaniau, kad paklausinėsiu po truputį, todėl šį kart buvo gana. 

- Ką valgysime? - paklausiau ir įbedžiau savo nosį į peliuko snukutį. 

Gertrūda sau virš galvos iškėlė pakelį su miltų mišiniu blynams ir parodė man. Taip ir neatsisukusi. Nors ji ir nenorėjo, kad pamatyčiau jos ašaras, jai anaiptol nepavyko to nuo manęs nuslėpti. Įbedžiau akis į ją ir pamačiau, kaip jos dailiai susuktas kuodukas išsitaršęs. "Gerai padirbėjai, Kovėjau" - mintyse pasakiau ir pasirėmiau galvą ranka. 

Neilgai trukus, mano nosį ėmė kutenti smaguringas blynų kvapas. Tai užuodė ir peliukas, todėl ėmė juokingai kilnoti ūsus ir judinti snukutį. Tą akimirką nutariau pavadinti jį Srabu*. 

- Jo vardas Srabu. - pasakiau lyg tai sau ir jam, tačiau norėjau, kad tai išgirstų ir Gertrūda. ji tik nubraukė prakaitą nuo kaktos ir paklausė:

- Išradinga. Iš kur žinai tokį žodį?

- Mano tėtis, kai aš buvau visai mažytė, mėgdavo man skaityti garsiai. Kartais vis ką nors prisimenu. 

Blynų kepėja prikrovė pilną lėkštę įvairaus dydžio blynų ir pastūmė ją man. 

- Paragauk, ar srabu. 

______________________________

* Srabu - sinonimas žodžio "skanu".