Ištrauka iš dienoraščio:
- Adri...ana? Mergaite, čia tu? - klausė moteriškas balsas. Pamačiau ją. Savo gydytoją. negalėjau patikėti tuo, ką matė mano akys. Ne, to negali būti. Tai negali būti ji... ji mirusi... Ėmiau manyti, kad man vaidenasi nuo per didelio kiekio gryno oro.
- Nebijok, aš tavęs neskriausiu. - sakė ji ir pamažu ėmė artintis link manęs. Aš stovėjau kaip įkalta, negalėjau pajudėti, liežuvis susirakino. Buvau ne juokais išsigandusi ir nustebusi. Nualpau.
Kuomet pramerkiau akis, pirmasis dalykas, kurį pamačiau, buvo ant lubų kabantis šviestuvas. Ryškus, blizgus, kabėjo tiesiai virš manęs. Išgirdau žingsnius. Pasukau galvą durų link. Jos buvo šiek tiek privertos. Kairėje manęs stovėjo tamsus ąžuolinis staliukas. Ant jo - garuojantis arbatos puodelis. Aš gulėjau plačioje lovoje, kurioje tilptų dar keturios mergaitės kaip aš.
Man baigiant dairytis ir tyrinėti aplinką, į kambarį nedrąsiai įėjo moteris. Atsisėdo ant lovos ir paglostė man galvą. Atsitraukiau. Nenorėjau, kad ji mane liestų.
- Kaip tu? - paklausė.
- Tu gydytoja. Ar gi ne tau geriau žinoti kokia mano būklė? - sarkastiškai atkirtau jai ir atsisėdau.
Moters linksmą žvilgsnį pakeitė liūdnas, skausme permirkęs atodūsis. ji nusuko galvą į lango pusę ir įsistebeilijo į vieną tašką.
- Gydytoja buvo mano sesuo. Aš - mokytoja netoliese esančioje mokykloje. Mes su ja gyvenome kartu jau kurį laiką. Po to, kai grįžusi namo radau ją kraujo klane.
Stojo tyla.
- Tai jūs dvynės? - tyliai, vos girdimai paklausiau, nors atsakymą žinojau. Spėjau suvokti.
Moteris linktelėjo.
- Ji man daug apie tave pasakojo. Labai daug. Kiekvieną vakarą grįžusi namo, ji pirmiausiai ateidavo į mano darbo kambarį ir įkritusi į krėslą imdavo čiaukšti apie tave. Kokia tu nuostabi mergaitė ir kaip jai su tavimi gera. Matai, mano sesuo negalėjo turėti vaikų, todėl tu, Adriana, buvai jai tikras stebuklas.
- O tu... tai yra jūs. Jūs turite vaikų? - pertraukiau.
Jos žvilgsnis pasidarė dar liūdnesnis.
- Faktiškai. - pasakė moteris ir atsistojusi pamažu išėjo. Supratau, kad paliečiau dar vieną skaudžią temą. Žaibiškai numečiau nuo savęs antklodes ir sekiau paskui. Nepažįstamoji suprato, kad neatstosiu ties šiuo klausimu. Ji nuėjo į kitą kambarį ir dribtelėjo krėslan. Užsirūkė. Galva parodė man į šalia esantį tuščią krėslą. Man atsisėdus, moteris išpūtė dūmą ir ėmė šnekėti:
- Turiu dukrą. Jos vardas Ana.
Apmiriau. Sunedrįsau, kad galbūt ji kalba apie tą pačią Aną. Tą pačią mergaitę, su kuria leisdavau dienas užu grotų. Tai tikrai negali būti sutapimas, nes tada jų būtų per daug.
- Tačiau po to, kai mudu su vyru nelabai gražiai išsiskyrėme, ji ėmė keistai elgtis. Daužė daiktus, koneveikė mane, mėgino nusižudyti. Vyras manė, kad aš ja netinkamai rūpinuosi, todėl pasiėmė ją iš manęs. Nuo to laiko aš nemačiau savo mergaitės ir nežinau, kur ji. - baigė kalbėti ir rūkyti Anos motina.
- Prieš kiek laiko tai įvyko? Prieš kiek laiko ją iš jūsų atėmė? - suformulavau klausimą tiksliau ir norėjau galutinai įsitikinti, ar mes galvojame apie tą patį žmogų.
- Prieš metus. O tu kažką apie tai žinai? - įtarinėjo mane moteris.
- Ne, nežinau. Tiesiog buvo įdomu... - greit tarstelėjau ir nutilau.
Moteris pasitaisė plaukus ir atsistojo. Nušlepeno iki aukštos ir plačios spintos, kuri taip pat buvo labai tamsi, kaip tas staliukas miegamajame. Atidarė ją ir kažką paėmė. Kruopščiai nupūtė dulkes ir atkišo man. Nedrąsiai pačiupau ir ėmiau vartyti rankose. Tai buvo įrėminta nuotrauka. Atsukau ją ir pamačiau Aną. Taip, tai tikrai buvo ji. Šviečiantis veidas. miela šypsena ir tie patys raudoni batukai. Į juos žvelgiau gan ilgai ir moteris tai pastebėjo.
- Ji niekada su jais nesiskirdavo, - tarė.
Aš apsimečiau, kad nesuprantu apie ką ji ir paklausiau:
- Su kuo?
- Bateliais, - ramiai atsakė ji ir užvėrusi spintos duris išėjo.
Kambaryje likau viena. Viskas aiškėja. Mano gydytoja turėjo dvynę seserį, kurios namuose šiuo metu esu. Ji taip pat yra Anos motina. Mano Anos. Kur ji dabar?
Pakilau iš krėslo ir ėmiau apžiūrinėti kambarį. Jis buvo didelis ir erdvus. Ant apvalaus stalo drybsojo šūsnis knygų, sąsiuvinių ir blanknotų, pažymių knygelių. Ji nemelavo esanti mokytoja. Mano akys lakstė ir ieškojo kokio nors popieriaus, ant kurio būtų parašytas svetingos moters vardas. Žvilgnis užkliuvo už knygelės mėlynu viršeliu. Ji priklausė Gertrūdai. Tai buvo užrašai, kurių skaityti man neleido sąžinė.
Staiga išgirdau klyksmą. Man iš rankų iškrito knygelė.
- Adri...ana? Mergaite, čia tu? - klausė moteriškas balsas. Pamačiau ją. Savo gydytoją. negalėjau patikėti tuo, ką matė mano akys. Ne, to negali būti. Tai negali būti ji... ji mirusi... Ėmiau manyti, kad man vaidenasi nuo per didelio kiekio gryno oro.
- Nebijok, aš tavęs neskriausiu. - sakė ji ir pamažu ėmė artintis link manęs. Aš stovėjau kaip įkalta, negalėjau pajudėti, liežuvis susirakino. Buvau ne juokais išsigandusi ir nustebusi. Nualpau.
Kuomet pramerkiau akis, pirmasis dalykas, kurį pamačiau, buvo ant lubų kabantis šviestuvas. Ryškus, blizgus, kabėjo tiesiai virš manęs. Išgirdau žingsnius. Pasukau galvą durų link. Jos buvo šiek tiek privertos. Kairėje manęs stovėjo tamsus ąžuolinis staliukas. Ant jo - garuojantis arbatos puodelis. Aš gulėjau plačioje lovoje, kurioje tilptų dar keturios mergaitės kaip aš.
Man baigiant dairytis ir tyrinėti aplinką, į kambarį nedrąsiai įėjo moteris. Atsisėdo ant lovos ir paglostė man galvą. Atsitraukiau. Nenorėjau, kad ji mane liestų.
- Kaip tu? - paklausė.
- Tu gydytoja. Ar gi ne tau geriau žinoti kokia mano būklė? - sarkastiškai atkirtau jai ir atsisėdau.
Moters linksmą žvilgsnį pakeitė liūdnas, skausme permirkęs atodūsis. ji nusuko galvą į lango pusę ir įsistebeilijo į vieną tašką.
- Gydytoja buvo mano sesuo. Aš - mokytoja netoliese esančioje mokykloje. Mes su ja gyvenome kartu jau kurį laiką. Po to, kai grįžusi namo radau ją kraujo klane.
Stojo tyla.
- Tai jūs dvynės? - tyliai, vos girdimai paklausiau, nors atsakymą žinojau. Spėjau suvokti.
Moteris linktelėjo.
- Ji man daug apie tave pasakojo. Labai daug. Kiekvieną vakarą grįžusi namo, ji pirmiausiai ateidavo į mano darbo kambarį ir įkritusi į krėslą imdavo čiaukšti apie tave. Kokia tu nuostabi mergaitė ir kaip jai su tavimi gera. Matai, mano sesuo negalėjo turėti vaikų, todėl tu, Adriana, buvai jai tikras stebuklas.
- O tu... tai yra jūs. Jūs turite vaikų? - pertraukiau.
Jos žvilgsnis pasidarė dar liūdnesnis.
- Faktiškai. - pasakė moteris ir atsistojusi pamažu išėjo. Supratau, kad paliečiau dar vieną skaudžią temą. Žaibiškai numečiau nuo savęs antklodes ir sekiau paskui. Nepažįstamoji suprato, kad neatstosiu ties šiuo klausimu. Ji nuėjo į kitą kambarį ir dribtelėjo krėslan. Užsirūkė. Galva parodė man į šalia esantį tuščią krėslą. Man atsisėdus, moteris išpūtė dūmą ir ėmė šnekėti:
- Turiu dukrą. Jos vardas Ana.
Apmiriau. Sunedrįsau, kad galbūt ji kalba apie tą pačią Aną. Tą pačią mergaitę, su kuria leisdavau dienas užu grotų. Tai tikrai negali būti sutapimas, nes tada jų būtų per daug.
- Tačiau po to, kai mudu su vyru nelabai gražiai išsiskyrėme, ji ėmė keistai elgtis. Daužė daiktus, koneveikė mane, mėgino nusižudyti. Vyras manė, kad aš ja netinkamai rūpinuosi, todėl pasiėmė ją iš manęs. Nuo to laiko aš nemačiau savo mergaitės ir nežinau, kur ji. - baigė kalbėti ir rūkyti Anos motina.
- Prieš kiek laiko tai įvyko? Prieš kiek laiko ją iš jūsų atėmė? - suformulavau klausimą tiksliau ir norėjau galutinai įsitikinti, ar mes galvojame apie tą patį žmogų.
- Prieš metus. O tu kažką apie tai žinai? - įtarinėjo mane moteris.
- Ne, nežinau. Tiesiog buvo įdomu... - greit tarstelėjau ir nutilau.
Moteris pasitaisė plaukus ir atsistojo. Nušlepeno iki aukštos ir plačios spintos, kuri taip pat buvo labai tamsi, kaip tas staliukas miegamajame. Atidarė ją ir kažką paėmė. Kruopščiai nupūtė dulkes ir atkišo man. Nedrąsiai pačiupau ir ėmiau vartyti rankose. Tai buvo įrėminta nuotrauka. Atsukau ją ir pamačiau Aną. Taip, tai tikrai buvo ji. Šviečiantis veidas. miela šypsena ir tie patys raudoni batukai. Į juos žvelgiau gan ilgai ir moteris tai pastebėjo.
- Ji niekada su jais nesiskirdavo, - tarė.
Aš apsimečiau, kad nesuprantu apie ką ji ir paklausiau:
- Su kuo?
- Bateliais, - ramiai atsakė ji ir užvėrusi spintos duris išėjo.
Kambaryje likau viena. Viskas aiškėja. Mano gydytoja turėjo dvynę seserį, kurios namuose šiuo metu esu. Ji taip pat yra Anos motina. Mano Anos. Kur ji dabar?
Pakilau iš krėslo ir ėmiau apžiūrinėti kambarį. Jis buvo didelis ir erdvus. Ant apvalaus stalo drybsojo šūsnis knygų, sąsiuvinių ir blanknotų, pažymių knygelių. Ji nemelavo esanti mokytoja. Mano akys lakstė ir ieškojo kokio nors popieriaus, ant kurio būtų parašytas svetingos moters vardas. Žvilgnis užkliuvo už knygelės mėlynu viršeliu. Ji priklausė Gertrūdai. Tai buvo užrašai, kurių skaityti man neleido sąžinė.
Staiga išgirdau klyksmą. Man iš rankų iškrito knygelė.
Varge kaip įdomu! Kitos daaaaalieeees *bliauna kaip ožka* :) !!!
AtsakytiPanaikintiačiū!
AtsakytiPanaikinti