6 dalis (2 sezonas)

- Papasakok man viską. - išlemenau ir tirtėjau iš noro sužinoti. Tačiau noras akimirksniu kažkur dingo ir ėmiau bijoti. Ėmiau bijoti sužinoti tiesą. O jeigu ji per daug skaudi ir ne veltui buvo tiek laiko man nežinoma? Laikiausi, savo mintyse dėliojau atsakymus į klausimus, tačiau Gertrūda davė man pakankamai laiko ir atsakyti neskubėjo. 

- Gal eikime miegoti, o rytoj pakalbėsime. - pasakė ji ir išsitraukusi iš stalčiaus nurijo baltą tabletę.

Sutikau. Lėtu žingsniu grįžau į savo fotelį, prieš tai atsisakiusi gulti šalia Gertrūdos. Nors lova buvo milžiniška ir nei ji, nei aš, nebūtumėme jautusios, jog miegam dviese, aš jaukiau jaučiausi tame dideliame kambaryje. Vos tik padėjau galvą, išsyk užmigau. 

Pabudau anksti. Į didelius namo langus nedrąsiai švietė kylanti kukli pavasario saulė. Priėjau prie rasoto stiklo ir priglaudžiau prie jo savo nosį. Stebėjau greitai skubančius debesis. Kovėjas juos nešė taip smarkiai, kad tik spėk sugaudyt. Perbraukiau pirštu per palangę. Pagalvėlė iš karto pasidengė storu ir juodu dulkių sluoksniu. Nusivaliau pirštą į skverną ir iš kišenės išsitraukiau peliuką. Keista, kai laukinis gyvūnas šitaip prie manęs prisirišęs. Galbūt todėl, kad aš jam gyvybę išgelbėjau ir apsaugojau nuo tos klykiančios didelės moters virtuvėje. O gal tai kita priežastis, nežinau. Srabu kilnojo ūsus ir žiūrėjo man į akis. jo akyse mačiau savo pačios atvaizdą. Tiesa, dabar jau kitokį. Trumpi plaukai jau nebedengė mano veido, todėl puikiai buvo matyti mano apgamas virš antakio. Tokį turėjo ir mano tėtis. Prisiminiau tėtį, todėl patyliukais nusėlinau iki Gertrūdos miegamojo. 

Gertrūdos ten nebuvo. Kambaryje tik tvarkingai paklota lova. Lyg niekas joje nebūtų miegojęs. Srabu ėmė krebždėti kišenėje, todėl pirštais švelniai susiradau jį ir kelissyk paglosčiau. Nuėjau į virtuvę. Gertrūda sėdėjo užu stalo, skaitė laikraštį ir gėrė kavą. Tokia rami, tvarkingai apsirengusi ir susišukavusi ji man kėlė nerimą. 

- Ar ruošiesi kažkur eiti? - pasiteiravau stovėdama tarpduryje. 

- O, Adriana, labas rytas. Kaip miegojai? Eikš, išviriau tau arbatos. - maloniai čiulbėjo moteris nepakėlusi akių nuo laikraščio. 

Priėjau arčiau, nes man buvo itin smalsu, ką įdomaus ji skaito, kad akys šokinėja nuo vienos eilutės prie kitos. Pasirodo, rytiniame miesto laikraštyje išspausdintas straipsnis apie pareigūno vizitą vakar vakare. 

- Kokie jie poetai! Kiek neteisybės! - dabar jau susinervinusi pusbalsiu piktinosi Gertrūda. - Jie rašo, kad aš mėginau išvaryti pareigūną! O nei pusės žodžio apie tai nepasakiau! 

Padėjau ranką jai ant peties. Nežinau kodėl. Galbūt norėjau atsiremti, o gal tai buvo mano paguodos gestas. Gertrūda irgi į tai sureagavo ir jos pyktis išgaravo, lyg nebuvęs. Ji meiliai nusišypsojo ir pračiulbėjo: 

- Tu nusikirpai? Tik dabar pastebėjau! - juokėsi ji, prisidengusi burną ranka.

Ji dailiai kikeno. Tokio malonaus ir draugiško juoko nesu girdėjusi. Aš linktelėjau galva ir taip pat šiek tiek šyptelėjau. Tačiau greit suspaudžiau lūpas ir atsitraukiau. 

- Ar dabar gali man papasakoti, kaip viskas buvo? Ar tai aš nužudžiau savo tėvą? - išpyškinau greit, kad nekiltų pagundų persigalvoti.

Gertrūda pastūmė šalin ir laikraštį, ir puoduką, prieš tai dar išgėrusi paskutinį gurkšnį kavos, lyg pašlapindama burną ilgam pokalbiui.

- Tai padarei ne tu. - atkirto trumpai. Tai man kėlė nuostabą, nes tikėjausi ilgesnio ir išsamesnio atsakymo. 

- O kas? O svarbiausias klausimas, kodėl aš nieko nepamenu? - tempiau ją už liežuvio, nes kitos išeities nemačiau. Pokalbiui besivystant, su kiekvienu žodžiu įgaudavau vis daugiau azarto. 

- Tavo tėvą nužudė Dimitrijus. Mano buvęs vyras. Sulig ta diena, kuomet jis grįžo iš kalėjimo, tavo mama pasimaišė jo kelyje ir pažadėjo puikias sąlygas gyventi. Geresnes, nei kad siūliau aš. Mano siūlymas buvo tik kasdienė buitis ir vaiko auginimas, o tavo motina jam siūlė visą eilę pramogų ir linksmybių be jokių įsipareigojimų. - Kalbėjo ji, o aš nemirksėdama klausiau. - Kristina tapo jo meiluže, Dimitrijus dažnai lankydavosi tuose namuose. Tą dieną, kuomet anksčiau grįžo tavo tėvas, Dimitrijus irgi buvo pas jus namuose. Įvyko kivirčas, tavo tėtis ir mano buvęs vyras susigrūmė, kol galiausiai Kristina įdavė savo meilužiui į rankas peilį.

Gertrūda nutilo ir pravirko. Nežinojau, kodėl ji verkia ir man tai mažu mažiausia rūpėjo. 

- Ir? - paklausiau. 

- Ir... ir... - tęsė ji pasikūkčiodama, - Ir viskas baigėsi tuo, kad tavo tėvas buvo mirtinai subadytas. Kadangi nei Kristina, nei Dimitrijus nenorėjo sėsti į kalėjimą, jie pasirinko tave kaip atpirkimo ožį. Tu - dar visai vaikas, todėl bausmės išvengti daug lengviau. Arba bent gauti švelnesnę. 

- O nepamenu nieko, nes...? 

- Nežinau. Neįsivaizduoju. Galbūt tau trenkė ir būtent tas atsiminimas dingo iš tavo pasąmonės. O galbūt tu nualpai ir iš išgąsčio viską pamiršai. - spėliojo Gertrūda. 

Aš suklupau. Sėdėjau ant žemės ir jaučiau, kaip man ant rankų tykšta karštos ašaros. 

5 dalis (2 sezonas)

Diena buvo tokia ilga. Sužinojusi, kad leisimės į Anos paieškas, aš labai apsidžiaugiau ir negalėjau ilgiau tverti. Tačiau nuovargis darė savo ir privalėjau šiek tiek numigti. Gertrūda jau seniai miegojo apsikabinusi nuo jos ašarų sušlapusią Anos nuotrauką. Aš taip pat atsisėdau į fotelį ir apsigaubiau stora sunkia antklode. Padėjau galvą ant atlošo ir užsnūdau. 

Nelauktai pabudau nuo beldimo į langą. Pramerkiau akis ir atsisėdau. Įsiklausiau. Tyla, tik smarkus lietus barbeno į langą. Nieko daugiau. Pamaniau, jog susapnavau ir grįžau į pradinę padėtį. Garsas pasikartojo. Viltingas beldimas ėjo vis smarkyn ir garsyn. Pagriebiau ant stalo degančią žvakę ir nutapenau iki Gertrūdos kambario. Ji saldžiai miegojo. Priėjau arčiau ir pajudinau ją. 

- Gertrūda, kažkas beldžia į langą! - supanikavusi šnypštelėjau ir toliau ją krutinau. 

Ji pabudo ir žiūrėjo į mane. 

- Ką tu čia... Ko nemieg... - jai nespėjus pabaigti klausimo, pasigirdo įžūlus beldimas į duris.  Moteris pašoko, apsigaubė skylėtu chalatu ir, paėmusi iš manęs žvakę, išėjo.

- Lauk čia. - pasakė ir dingo tamsoje. 

Sėdėjau ant jos lovos ir klausiausi. 

- Labas vakaras, ponia. Čia pareigūnas Tomas Svonis. Atleiskite, kad trukdau tokį vėlų vakarą, tačiau... iš patikimų šaltinių gavome pranešimą, jog prie jūsų namų buvo pastebėta nusikaltėlė Adriana Smith. Juk žinote, kad už nusikaltėlių slėpimą gresia atsakomybė. - dunduliavo storas ir šaltas vyriškas balsas. 

- Čia turbūt kokia klaida, ponas pareigūne. Mano namuose vaikų jau seniai nėra. Po to, kai mano vyras išsivežė mūsų dukrą, čia nebuvo jokių mergaičių. - teisinosi Gertrūda drebančiu balsu. 

- Ar galima apžiūrėti namus? - pasiteiravo pareigūnas. 

- Na... žinoma... - sutiko moteris, nes kito pasirinkimo neturėjo. 

Kol Gertrūda visuose namuose sudegė šviesas, turėjau gražaus laiko pamąstyti: pasiduoti ar slėptis? Jeigu leisčiausi šio pareigūno išvežama, galų gale viską iki pat smulkių detalių sužinočiau, kas tą vakarą nutiko namuose ir kaip viskas iš tiesų buvo. Kita vertus, jei pasislėpsiu ir manęs neras, Gertrūdos padedama aš pagaliau rasiu Aną. Sėdėjau ant lovos lyg suakmenėjusi, mano mintyse plakėsi mintys. Išgirdusi artėjančius žingsnius, intuityviai susičiuopiau, kad reikia slėptis. Grindyse pamačiau duris, jas atvėriau ir šmukštelėjau vidun. Vietos daug nebuvo, tačiau šiek tiek pasitraukiau į šoną ir laukiau. Nosį kuteno voratinkliai, po kojomis buvo kažkas šlapias ir nejaukus. Žingsniai jau buvo visai čia pat. Sunkūs pareigūno uniformos batai negailestingai trankėsi į grindis. Girdėjosi spintos durų varstymas, bei judviejų pokalbis: 

- Ponia, jeigu jūs ją slepiate, geriau prisipažinkite. - patarė pareigūnas ir sustojo. Duslūs žingsniai baigėsi. 

Nemačiau, kas ten vyko, tačiau Gertrūda į pareigūno žodžius neatsakė, o po kelių minučių jie abu išėjo iš kambario. Durys užsitrenkė, žingsniai duslėjo, kol galop visai nutilo. Pajutau, kad saugu. Kilstelėjau virš manęs kiurksančias duris. Jos nepajudėjo. Stumtelėjau stipriau. Jokio rezultato. Išsigandau, kad sunkus pareigūnas užtrenkė duris ir aš nebegalėsiu iš čia išlįsti. Supanikavau ir vos nepradėjau rėkti, tačiau laiku suvokiau, kad galbūt dar nėra saugu ir galiu išsiduoti, todėl tylėjau. 

Kuomet jau ėmė baigtis oro atsargos toje ankštoje patalpoje, išgirdau išvažiuojančio automobilio variklio burzgesį. Niekad nemaniau, kad džiaugsiuosi išgirdusi būtent tokį garsą. Supratusi, kad jau saugu, iš visų jėgų stumtelėjau duris. Jos nė nepajudėjo. nemačiau nei menkiausio šviesos pluoštelio, nejutau nė menkiausio oro gūsio. Vėl žingsniai. Tik šį kartą lengvesni. Gertrūda. 

- Adriana, kur tu? Jau gali išlįsti. - paragino ji. 

Aš tris kart pabeldžiau į dangtį ir ji suprato, jog aš ten. Priėjo ir atkėlė duris. Aš greit pasistiebiau, pačiupau ją už rankos ir ji mane užtraukė į viršų. Įkvėpiau oro ir išsidrėbiau ant grindų, visa dar godžiai jį rydama. 

- Iš vidaus neatsidaro. - pasakė moteris ir persigandusi  žiūrėjo, kaip šniokščiu orą. 

- Kodėl nieko neatsakei pareigūnui, kuomet jis ragino pasiduoti? - pasidomėjau padarydama pauzę po kas antro žodžio. 

Gertrūda padėjo man atsikelti ir abi atsisėdome ant lovos. 

- Aš išvedžiau jį iš kambario, kad daugiau nebešniukštinėtų ir pasakiau, kad tikrai nieko nežinau. Mano sesuo nebūtų norėjusi, jog patektum į kalėjimą už nusikaltimą, kurio nepadarei. 

Man prašvito akyse. Ar Gertrūda viską žino? Tai galbūt ji man viską papasakotų? Viską papasakotų? Viduje džiaugiausi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. 

4 dalis (2 sezonas)

Nors blynai kvepėjo pasakiškai, negalėjau nuryti nė kąsnio. Perkąstą gabalėlį išspjoviau atgal į lėkštę ir šakute kultūringai nustūmiau į jos kraštą.
- Neskanu? - susirūpino Gertrūda. Ji taip pat liovėsi valgiusi ir žiūrėdama į mane laukė atsakymo.
- Ar galiu eiti? - paklausiau.
- Žinoma, bet... - nepabaigė ji ir nutilo. Aš stryktelėjau nuo kėdės ir išėjau į kitą kambarį.

Sėdėjau ant žemės kamputyje ir galvojau apie Aną. Mane labai glumino, jog Gertrūda atrodo lygiai taip pat, kaip mane globojusi gydytoja. Jų manieros skiriasi, todėl atrodo, jog bendrauju su gydytoja, kuri turi Gertrūdos savybes.

Grįžau į virtuvę. Gertrūda vis dar buvo joje, grakščiai stovėjo prie kriauklės ir plovė lėkštes.
- O tu... tai yra jūs. Jūs niekada nemėginote savo dukros susigrąžinti ar bent išsiaiškinti, kur ji yra? - paklausiau tyliai ir paleidau peliuką ant žemės. Gertrūda nieko neatsakė. Pamaniau, jog ji neišgirdo, todėl jau žiojausi kartoti klausimą, tačiau moteris prabilo:
- Ne. Žinau, galbūt tai skamba ne kaip, tačiau nenoriu sutikti savo buvusio vyro. Kad ir kaip ilgėčiausi savo dukros, baimė pažvelgti Dimitrijui į akis yra daug stipresnė už ilgesį.
- Dimitrijus?! - šūktelėjau taip garsiai, kad Srabu išsigandęs cyptelėjo ir pasislėpė tarpe tarp spintelių.
- Tu jį pažįsti? - nustebo moteris ir klestelėjo ant kėdės.
- Pabėgusi iš grotos, aš grįžau į savo namus. Juose radau vyrą, kuris prisistatė esąs mano mamos broliu. Iš pradžių jis šaltai reagavo į tai, jog aš grįžau, bet vėliau rado mane tamsiam skersgatvyje ir pasisiūlė padėti.
Gertrūda atsistojo ir priėjo prie manęs. Paėmė mane už rankos ir paklausė:
- Adriana, ar jis tavęs nenuskriaudė?
- Per plauką. Ištrūkau. - sumurmėjau ir nusukau žvilgsnį žemyn. Stebėjau savo purvinas kojas. Gertrūda taip pat jas pastebėjo ir parodė man vonios kambario duris.

Ji atnešė švarių rankšluosčių. Stebėjau, kaip bėga vanduo. Kištelėjau pirštą.
- Auč! - suklykiau, nes bėgantis vanduo buvo labai karštas. Apsidariau aplinkui. Lentynos buvo nukrautos įvairaus dydžio buteliukais. Čiuptelėjau vieną, atsukau ir prikišau nosį. Aromatas kuteno nosį.

Kruopščiai prausiausi. Į duris pabeldė Gertrūda. Nieko nesakiau. Ji įėjo.
- Atnešiau švarių drabužių. Jie Anos, tačiau tau turėtų tikti. - pasakė ir padėjo drabužių ryšulėlį.
- Ačiū. - padėkojau.
Gertrūdai palikus kambarį, aš išlipau iš vandens ir žiūrėjau į veidrodį. Plaukai dengė akis ir buvo labai ilgi. Jie buvo aplipę mano kūną, lyg džiaugdamiesi, jog pagaliau išpyniau tvirtą kasą. Ant kriauklės kampo pamačiau žirkles. Pačiupau jas ir kruopščiai kirpau plaukus. Jie krito ant žemės, o man darėsi lengviau. Nukirpau juos sulig smakru ir užkišau sruogas už ausų. Surinkau plaukus nuo žemės ir išmečiau. Tačiau pasilikau vieną sruogą sau. Man jos gali prireikti.

Vilkausi drabužius ir niekaip negalėjau nustoti galvoti apie Aną. Aš labai noriu ją pamatyti, išgirsti ir daugiau niekada nesiskirti su ja. Sugalvojau, kaip ją rasti.

Išėjau iš vonios kambario. Buvo tylu, Gertrūdos nesimatė. Greit nubėgau į miegamąjį ir pačiupau savo kuprinę. Tyliai apsivilkau, užsidėjau kuprinę ant pečių ir sėlinau lauk. Prieš mane kaip iš niekur išdygo Gertrūda.
- Kur eini? - paklausė ramiai.
- Negaliu pas jus būti. - atsakiau ir ėjau, tačiau ji mane sustabdė.
- Gali. Per tą laiką, kol buvai vonioje, aš daug galvojau ir nusprendžiau, kad noriu surasti savo dukrą. Noriu vėl ją apkabinti, lydėti ją į mokyklą, kepti jai blynus ir apkamšyti vakare. Sukaupsiu visą drąsą ir imsiu ieškoti.
Aš apsidžiaugiau. Mano širdis sruvo džiaugsmo krauju, tačiau veidas išliko toks pat šaltas ir abejingas.
- Aš noriu jums padėti. - pasisiūliau ir pačiupau moteriai už rankos. Ji sukluso ir teigiamai įvertino mano gestą. Linktelėjo galva ir apkabino. Ant savo peties jaučiau karštas jos ašaras. Vos laikiausi, nes taip pat norėjau pravirkti. Tačiau išlikau stipri.

3 dalis (2 sezonas)

Ištrauka iš dienoraščio: 

Paskubomis atsistojau ir bėgau garso link. Atsidūriau namo virtuvėje, jos viduryje - burną pravėrusi Gertrūda. Ji buvo pasilipusi ant kėdės ir žiūrėjo į vieną tašką. 

- Kas... - norėjau paklausti, kas atsitiko, tačiau man nespėjus pradėti, pamačiau peliuką. Mažą, išsigandusį. Gertrūda buvo išsigandusi ne ką mažiau nei jis. Jie vienas kito bijojo labiau, nei vampyras česnako. Šyptelėjau. Tikriausiai tai buvo pirmoji mano šypsena po to, kai išsiskyrėme su Ana. kai tai suvokiau, šypsena dingo nuo mano veido. Priėjau prie peliuko ir atsargiai jį pakėliau. 

- Aš jį pasiliksiu. - pasakiau glostydama peliukui pakaušį. 

Gertrūda nulipo nuo kėdės ir žvairomis žiūrėjo į mudu. Aš jau seniai norėjau turėti augintinį, o šis peliukas buvo toks mielas ir lyg prašyte prašėsi, kad aš jį išgelbėčiau. Įsidėjau jį į megztuko kišenę. Joje dar buvo užsilikę maisto trupinių, todėl jis godžiai puotavo. 

- Ak, tikriausiai tu taip pat esi alkana. Tuojau pat ko nors paruošiu! - susigriebė moteris ir puolė prie šaldytuvo, kuriame nebuvo nieko apart gabalėlio sviesto, trijų kiaušinių ir butelio vyno. Ji taip pat tą pastebėjo, todėl ėmėsi naršyti po spinteles, tačiau rezultatas buvo toks pat. Ji atsisuko į mane ir trūktelėjo pečiais. 

- Po to, kai iš manęs atėmė dukrą, aš labai mažai valgau. - pasiteisino ji, nors aš ir nereikalavau jokio pasiteisinimo. Ji pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą. 

- Einu į parduotuvėlę. Ji visai čia pat, už kampo. gal nori eiti kartu? - paklausė. 

Aš papurčiau galvą ir iš kišenės išsitraukiau peliuką. Padėjau jį ant stalo ir ėmiau glostyti. Moteris sustingo kaip styga ir vos ne ristele nurisnojo iki koridoriaus, apsivilko paltą ir paliko namus. 

Kol Gertrūdos nebuvo namie, aš daug galvojau. Galvojau ką daryti toliau. Nejau ji man leis čia likti? Tačiau aš nenoriu gyventi kartu su ja. Ir be to, mano noras surasti Aną tik dar labiau liepsnoja. Reikia kaip nors sužinoti, kas yra jos tėvas. Bet kaip? Mintys nebetilpo galvoje, tačiau ūmai grįžo Gertrūda su pirkiniais. 

- Na ir žvarbus vėjas! - nusipurtė ir trynė rankas, kad šiosios sušiltų. Jos nosis buvo rusva kaip klouno, o ji pati rodėsi kaip surakinta grandinių. 

- Kovėjas. - pašnibždėjau sau po nosimi. 

- Kas? - pasitikslino neatidi klausytoja. 

- Kovėjas. Vėjas, kuris ima siausti mieste būtent kovo mėnesį. Aš jį vadinu Kovėju. Tiksliau, mes su tėčiu jį taip vadindavome. Jis pranašauja mano gimimo dieną. 

Moteris vienu lūpų kampučiu šypsojosi. 

- Kaip įdomu. - tepasakė ir ėmė kilnoti pirkinius. 

- O koks yra jūsų dukros... kaip ten ji... - tyčia padariau pertrauką ir suvaidinau užmiršusi Anos vardą. 

- Ana. Jos vardas Ana. - burbėjo Gertrūda, vos ne iki pusės sulindusi į apatinę spintelę. 

- Taip. Koks jos tėtis? Tikriausiai jis labai myli savo dukrą, jei ja taip rūpinasi. - mėginau išpešti kokios nors informacijos apie Anos tėvą. 

Moteris metė savo veiklą, išlindo iš spintelės ir atsistojo. Tačiau į mane neatsisuko. Kiek patylėjusi tarė:

- Jis yra paskutinė šiukšlė. Ir tau, vaike, geriau su juo nesusidurti. Mūsų santuoka su tuo vyru buvo viena didelė klaida. Aš tai padariau tik dėl savo mergaitės. Tik tam, kad ji turėtų ir tėvą, ir motiną. 

Jos balse girdėjau virpėjimą. Ji įtraukė nosį ir supratau, kad ėmė verkti. Pamaniau, kad paklausinėsiu po truputį, todėl šį kart buvo gana. 

- Ką valgysime? - paklausiau ir įbedžiau savo nosį į peliuko snukutį. 

Gertrūda sau virš galvos iškėlė pakelį su miltų mišiniu blynams ir parodė man. Taip ir neatsisukusi. Nors ji ir nenorėjo, kad pamatyčiau jos ašaras, jai anaiptol nepavyko to nuo manęs nuslėpti. Įbedžiau akis į ją ir pamačiau, kaip jos dailiai susuktas kuodukas išsitaršęs. "Gerai padirbėjai, Kovėjau" - mintyse pasakiau ir pasirėmiau galvą ranka. 

Neilgai trukus, mano nosį ėmė kutenti smaguringas blynų kvapas. Tai užuodė ir peliukas, todėl ėmė juokingai kilnoti ūsus ir judinti snukutį. Tą akimirką nutariau pavadinti jį Srabu*. 

- Jo vardas Srabu. - pasakiau lyg tai sau ir jam, tačiau norėjau, kad tai išgirstų ir Gertrūda. ji tik nubraukė prakaitą nuo kaktos ir paklausė:

- Išradinga. Iš kur žinai tokį žodį?

- Mano tėtis, kai aš buvau visai mažytė, mėgdavo man skaityti garsiai. Kartais vis ką nors prisimenu. 

Blynų kepėja prikrovė pilną lėkštę įvairaus dydžio blynų ir pastūmė ją man. 

- Paragauk, ar srabu. 

______________________________

* Srabu - sinonimas žodžio "skanu". 

2 dalis (2 sezonas)

Ištrauka iš dienoraščio: 
- Adri...ana? Mergaite, čia tu? - klausė moteriškas balsas. Pamačiau ją. Savo gydytoją. negalėjau patikėti tuo, ką matė mano akys. Ne, to negali būti. Tai negali būti ji... ji mirusi... Ėmiau manyti, kad man vaidenasi nuo per didelio kiekio gryno oro.
- Nebijok, aš tavęs neskriausiu. - sakė ji ir pamažu ėmė artintis link manęs. Aš stovėjau kaip įkalta, negalėjau pajudėti, liežuvis susirakino. Buvau ne juokais išsigandusi ir nustebusi. Nualpau.

Kuomet pramerkiau akis, pirmasis dalykas, kurį pamačiau, buvo ant lubų kabantis šviestuvas. Ryškus, blizgus, kabėjo tiesiai virš manęs. Išgirdau žingsnius. Pasukau galvą durų link. Jos buvo šiek tiek privertos. Kairėje manęs stovėjo tamsus ąžuolinis staliukas. Ant jo - garuojantis arbatos puodelis. Aš gulėjau plačioje lovoje, kurioje tilptų dar keturios mergaitės kaip aš.

Man baigiant dairytis ir tyrinėti aplinką, į kambarį nedrąsiai įėjo moteris. Atsisėdo ant lovos ir paglostė man galvą. Atsitraukiau. Nenorėjau, kad ji mane liestų.
- Kaip tu? - paklausė.
- Tu gydytoja. Ar gi ne tau geriau žinoti kokia mano būklė? - sarkastiškai atkirtau jai ir atsisėdau.
Moters linksmą žvilgsnį pakeitė liūdnas, skausme permirkęs atodūsis. ji nusuko galvą į lango pusę ir įsistebeilijo į vieną tašką.
- Gydytoja buvo mano sesuo. Aš - mokytoja netoliese esančioje mokykloje. Mes su ja gyvenome kartu jau kurį laiką. Po to, kai grįžusi namo radau ją kraujo klane.
Stojo tyla.
- Tai jūs dvynės? - tyliai, vos girdimai paklausiau, nors atsakymą žinojau. Spėjau suvokti.
Moteris linktelėjo.
- Ji man daug apie tave pasakojo. Labai daug. Kiekvieną vakarą grįžusi namo, ji pirmiausiai ateidavo į mano darbo kambarį ir įkritusi į krėslą imdavo čiaukšti apie tave. Kokia tu nuostabi mergaitė ir kaip jai su tavimi gera. Matai, mano sesuo negalėjo turėti vaikų, todėl tu, Adriana, buvai jai tikras stebuklas.
- O tu... tai yra jūs. Jūs turite vaikų? - pertraukiau.
Jos žvilgsnis pasidarė dar liūdnesnis.
- Faktiškai. - pasakė moteris ir atsistojusi pamažu išėjo. Supratau, kad paliečiau dar vieną skaudžią temą. Žaibiškai numečiau nuo savęs antklodes ir sekiau paskui. Nepažįstamoji suprato, kad neatstosiu ties šiuo klausimu. Ji nuėjo į kitą kambarį ir dribtelėjo krėslan. Užsirūkė. Galva parodė man į šalia esantį tuščią krėslą. Man atsisėdus, moteris išpūtė dūmą ir ėmė šnekėti:
- Turiu dukrą. Jos vardas Ana.
Apmiriau. Sunedrįsau, kad galbūt ji kalba apie tą pačią Aną. Tą pačią mergaitę, su kuria leisdavau dienas užu grotų. Tai tikrai negali būti sutapimas, nes tada jų būtų per daug.
- Tačiau po to, kai mudu su vyru nelabai gražiai išsiskyrėme, ji ėmė keistai elgtis. Daužė daiktus, koneveikė mane, mėgino nusižudyti. Vyras manė, kad aš ja netinkamai rūpinuosi, todėl pasiėmė ją iš manęs. Nuo to laiko aš nemačiau savo mergaitės ir nežinau, kur ji. - baigė kalbėti ir rūkyti Anos motina.
- Prieš kiek laiko tai įvyko? Prieš kiek laiko ją iš jūsų atėmė? - suformulavau klausimą tiksliau ir norėjau galutinai įsitikinti, ar mes galvojame apie tą patį žmogų.
- Prieš metus. O tu kažką apie tai žinai? - įtarinėjo mane moteris.
- Ne, nežinau. Tiesiog buvo įdomu... - greit tarstelėjau ir nutilau.
Moteris pasitaisė plaukus ir atsistojo. Nušlepeno iki aukštos ir plačios spintos, kuri taip pat buvo labai tamsi, kaip tas staliukas miegamajame. Atidarė ją ir kažką paėmė. Kruopščiai nupūtė dulkes ir atkišo man. Nedrąsiai pačiupau ir ėmiau vartyti rankose. Tai buvo įrėminta nuotrauka. Atsukau ją ir pamačiau Aną. Taip, tai tikrai buvo ji. Šviečiantis veidas. miela šypsena ir tie patys raudoni batukai. Į juos žvelgiau gan ilgai ir moteris tai pastebėjo.
- Ji niekada su jais nesiskirdavo, - tarė.
Aš apsimečiau, kad nesuprantu apie ką ji ir paklausiau:
- Su kuo?
- Bateliais, - ramiai atsakė ji ir užvėrusi spintos duris išėjo.

Kambaryje likau viena. Viskas aiškėja. Mano gydytoja turėjo dvynę seserį, kurios namuose šiuo metu esu. Ji taip pat yra Anos motina. Mano Anos. Kur ji dabar?

Pakilau iš krėslo ir ėmiau apžiūrinėti kambarį. Jis buvo didelis ir erdvus. Ant apvalaus stalo drybsojo šūsnis knygų, sąsiuvinių ir blanknotų, pažymių knygelių. Ji nemelavo esanti mokytoja. Mano akys lakstė ir ieškojo kokio nors popieriaus, ant kurio būtų parašytas svetingos moters vardas. Žvilgnis užkliuvo už knygelės mėlynu viršeliu. Ji priklausė Gertrūdai. Tai buvo užrašai, kurių skaityti man neleido sąžinė.

Staiga išgirdau klyksmą. Man iš rankų iškrito knygelė.

2 sezonas. 1 dalis

Ištrauka iš dienoraščio: 

1999 metai, pavasaris 

Vėl atsidūriau netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Po teismo labai troškau patekti į ligoninę tam, kad galėčiau prisiminti tą vakarą namuose, kuomet buvo nužudytas mano tėtis. O ir kalėjimo sienos manęs visai neviliojo, todėl turėjau apsimesti, jog sergu. Gydytoja klastojo ligos įrašų istoriją. Tiesą sakant, aš jaučiausi puikiai ir su ta moterimi mes puikiai leisdavome laiką. Ji man pasakodavo linksmas istorijas, atnešdavo namuose gaminto maisto, padovanojo telefoną. gydytoja man tapo kaip mama ar vyresnė sesuo. Tačiau ilgainiui mano spektaklis nusibodo ir man pačiai. Daugiau nebegalėjau laiko leisti ligoninėje, todėl vieną vakarą ėmiau ir pabėgau. Šį kart buvo daug lengviau. 

Apie tai, jog mano gydytoja rasta nužudyta, aš sužinojau jau pabėgusi iš ligoninės. Kėblindama gatve pro autobuso stotį, išgirdau, kaip viena močiutė garsiai skaitė laikraščio naujienas savo šalia sėdinčiai draugei. Nė nenumanau, kas galėjo tai padaryti, tačiau tai buvau tikrai ne aš. Kažkas norėjo, jog žmogžudystė atrodytų kaip mano darbas, todėl paliko raštelį apie mano tėtį. Aš to niekada nedaryčiau. Ne. 

Po pabėgimo prisiglaudžiau seno apleisto namo rūsyje. Mažas, jau seniai nebegyvenamas namukas niekam nekrito į akis, buvo toli nuo miesto centro. Ten praleidau visus metus. Viduje radau konservuotų daržovių ir vaisių. Daugybė indelių. Jų man užteko visiems metams. Metų užteko ir tam, kad žmonės šiek tiek užsimirštų apie mergaitę - žudikę, kuri pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Todėl būtent šiandien nusprendžiau išlįsti. Man ne tik baigėsi maisto atsargos, bet ir įgriso visur knibždantys vabalai, drėgmė ir pūvančių žiurkių kvapas. 

Stropiai suėmiau savo plaukus ir paslėpiau po gobtuvu. Šaliu pridengiau veidą ir žengiau išėjimo link. Dar atsigręžiau ir apsidairiau, ar viską pasiėmiau. Čia grįžti jau neketinau. pamažu atvėriau duris ir į rūsį įleidau mažą šviesos spindulį. Akimirką sustingau, Patraukiau už rankenos ir iš paskutinių jėgų plačiai atvėriau sunkias duris. Man į akis žaibišku greičiu lindo dienos šviesa, kuri šiek tiek erzino. Prisimerkiau. Ašarojo akys. Įkvėpiau gryno oro gurkšnį ir godžiai jį nurijau. Pamažu atsimerkiau ir visam laikui palikau drėgną patalpą. 

Sparčiai raičiau kojas ir skuodžiau šaligatviu. Nuleidusi žvilgsnį žemyn stebėjau besikeičiančias plyteles, kurios iš esmė buvo vienodos. Tik viena kita nuo žmonių žingsnių jau aptrupėjusi. Pėdinau ir visai praradau laiko nuovoką. Greit sutemo, o aš nė nepajutau, kaip priėjau miesto galą. Prieš mane atsivėrė didžiulio sąvartyno vaizdas. Susidomėjau juo ir ėjau artyn. Apsidairiau aplinkui - nieko nebuvo. Įsmeigiau akis į šiukšles ir lyg kažko ieškojau. Lyg žinojau, kad čia kažką rasiu. Koja paspyriau šiukšles tai į vieną, tai į kitą šalį. Aptikau jį, savo dienoraštį. Dar sykį kruopščiai apsižvalgiau, ar nieko nėra aplink. Atsargiai pritūpiau ir pagriebiau dienoraštį. Pasikišau jį po pažastimi ir apsisukusi ėjau atgal. 

Visai sutemo, pakilo žvarbus šiaurės vėjas. Pažįstu šį vėją. Jis pasirodo maždaug kovo mėnesį. Tada supratau, kad jau už savaitės - mano gimimo diena. Užsisvajojusi ir prisiminimuose paskendusi ėjau gatve. Nelauktai kažkoks pažįstamas balsas šūktelėjo mano vardą, tačiau aš niekaip negalėjau prisiminti, kur aš jį girdėjau ir kam jis priklauso... Atsisukau.